„Pojūčių teatro“ režisierė Karolina Žernytė šiuo metu stato biografinį spektaklį „Mama sapiens“, kuriame pasakoja apie pogimdymines moterų būsenas. Pati neseniai tapusi mama kūrybinę komandą režisierė sutelkė vien iš ką tik gimdymą ir motinystės virsmą patyrusių kūrėjų. Ją kalbino Monika Augustaitytė.
Kas sužadino impulsą apie intymias mamų patirtis kurti spektaklį?
Man buvo noras kalbėtis. Mamystės tema yra kontraversiška. Bent jau Lietuvoje labai populiarus tobulos, viską spėjančios mamos įvaizdis, idėja, kad motinyste mes mėgaujamės. Ne viskas motinystėje džiugina, bet turime pasiaukoti nekeldamos klausimo, kodėl aukoju savo sveikatą ir asmenybę. Anksčiau matydavau mamas, kurios pavargusios, kurios neturi laiko sau. Visada žinojau, kad vaikų noriu, todėl man atmetimo reakcija nekilo – tiesiog analizavau, kodėl taip yra.
Mano gimdymo istorija buvo ypatingo sudėtingumo. Kai artimųjų klausiau, kodėl jie nepasakojo, kaip iš tikrųjų čia viskas vyksta, iš mamos išgirdau: „Bijojau, kad nenorėsi gimdyti“. Bet visada geriau yra kalbėtis, žinoti, girdėti. Tai – tiesiog sveikiausias gyvenimo būdas. Labai daug pasikeičia tapus mama. Kai apvemta, suprakaitavusi, nuvargusi, skaudančiais sąnariais susitinki kitą mamą ir ji sako „sveika atvykusi, kaip mes tavęs laukėme“, apima vienas gražiausių jausmų. Tai yra absoliučiai kitas susijungimo ir priėmimo lygis. Tada tikrai supranti, kas yra ta gentis, bendrumas. Norisi ir žiūrovų salėje sukurti tokį jausmą. Kad kalbėtis galime apie bet ką, taip, kaip gaunasi, norisi priimti, pasijuokti iš savęs.
Spektaklio komandą sudaro šiuo metu mažus vaikelius auginančios mamos: Miglė Vilčiauskaitė-Migloko, Marija Baranauskaitė-Liberman, Kristina Morta Paškevičiūtė. Kodėl buvo toks sprendimas? Ir kaip atrodo jūsų kūrybinis procesas?
Aš supratau, kad spektaklyje gali vaidinti tik tos, kurios neseniai patyrė gimdymą, turi būti šviežia patirtis. Visos komandos narės šiuo metu yra tokio išgyvenimo laike: nauja rolė, naujas kūnas, kuriame ne viską supranti. Vyresnės, vaikus jau paauginusios aktorės sakė, kad negalėtų šitos temos paanalizuoti. Matyt, taip jau biologiškai sutvarkyta, jog mamos smegenys pirmus metus patyrusios nemažą stresą turi jį pamiršti, kad galėtų susidurti su kitais iššūkiais. Spektaklyje norime kalbėti apie vidinius dalykus. Visos išgyvename kraštutines būsenas. Esame aktyviai kuriančios menininkės, kurios augina mažą vaiką ir dar susiduria su santykių problemomis bei klausimu, kas aš esu.
Repeticijų laikas yra pakankamai įspūdingas, jis – kitoks. Vienos vaikui susirgus ar kažkam atsitikus, repeticija neįvyksta. Anksčiau būdavo, kad repeticijos galėdavo truputį užsitęsti. Dabar, kai tik baigiasi – visos iškart prie telefonų. Nors ką tik taškėsi emocijos ir keiksmai, staiga visos choru: „Na, ar pavalgė, ko trūksta, jau važiuoju“. Žinojau, kad čia bus didelis iššūkis. Bet jis labai įdomus ir ypatingai auginantis. Jaučiu, kad tai bus nuoširdžiausia, kas gali būti. Ir labai suprantama žiūrovams, ypač mamoms, kurios augina ne pirmą vaiką ir kurios į spektaklį ateis šį laiką sau išsikovojusios. Mums, mamoms atlikėjoms, buvimas scenoje yra vienintelis laikas sau. Spektaklio kūrimo procesas yra terapinis. Kai susitiksime su žiūrovėmis, jau būsime perėjusios daugelį kalnų.
„Pojūčių teatro“ režisierė Karolina Žernytė, Eimanto Žeimio nuotrauka
Kokia yra spektaklio vizija? Kas laukia žiūrovų?
Spektaklis nebus vientisas pasakojimas, tai – vienos dienos vidinių būsenų išgyvenimas kartu su mama. Kai atsikėlus tarsi turėtum pradėti naują dieną, bet taip niekada iki galo ir neatsikeli. Miglė Vilčiauskaitė kuria labai šviesią ir saviironišką muziką. Garsą, kviečiantį pasidžiaugti savo būsenomis arba jas tiesiog išbūti, jei jos nėra labai džiaugsmingos. Tai bus bendravimas su savimi, kaip mama, bendravimas su tais, kurie susitinka su tavimi kaip mama ar formuoja iš tavęs kokį nors įvaizdį.
Mes galvojome, kas būtent paliestų mamą, kuri nelabai drįsta kažkur nueiti. Pirmais metais pagimdžiusių moterų smegenys veikia kitaip. Sakytum, nelabai ir veikia visuomenei suprantamais būdais. Jautiesi truputį ne tokia, nelaukiama, ne iki galo susitvarkiusi, nestipri fiziškai. Mūsų tikslas – kad galėtum ateiti bet kokia. Dėl to nesirinkame teatro salės. Norisi, kad žiūrovės galėtų ateiti ir išeiti, kada joms reikia. Kažkas gal ateis su savo vaiku ir paliks jį už durų, kur nuolat reikės vaikščioti, tikrinti.
Spektaklio dramaturgijos inscenizacijos sukūrimą bei pastatymą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Ar tau, kaip menininkei, ši finansavimo platforma reikšminga?
Mes su teatru daugiausia statome iš Kultūros tarybos lėšų. Tai pagrindinis kūrybinio darbo šaltinis. Daugeliui menininkų, tokių kaip aš, kurie atsakingi už save ir dar samdo kitus, čia – vienintelis būdas būti finansuotiems. Tiesa, pakankamai sudėtinga, kai gauni ne tokią sumą, kurios prašai. Labai sunku pasakyti aktoriams, kad mokėsi už repeticijas dvigubai mažiau nei norėtum. Bet visi idealistai, sutinka dirbti už centus. Tai – vienintelis variklis, kodėl pas mus vis dar kuriama. Nemažai mačiau, kaip kultūros finansavimas vyksta pasaulyje, tai mums Lietuvoje dar labai pasisekė. Dėl to, kad gana daug menininkų gauna šitą stipendiją. Iš kitos pusės, ji nėra didelė.
Spektaklis „Mama sapiens“ yra biografinis, jame persipina įvairios mamų istorijos, patirtys. Kokius universalius, pasikartojančius skaudulius pastebi gimdžiusių moterų patirtyse?
Vienas dalykas gana bendras visoms mamoms, tai yra medicininės aplinkos nejautrumas. Kiekviena moteris tikisi, kad šito nepatirs, bet daugelis patiria. Ypatingai tos, kurios susilaukia vaikų vyresniame amžiuje arba jau turi viziją, kaip norėtų gimdyti. Staiga viskas sugriūna. Norėčiau, kad nebeegzistuotų medicininis smurtas prieš gimdyves. Man tai buvo labai skaudi patirtis. Taip pat dabar tikrai nebesmerkčiau ir nieko blogo negalvočiau apie mamas. Supratau, kad gali būti visaip. Jei ji duoda vaikui saldainius – gerai, dirba, nors vaikui du mėnesiai, – gerai, vaikas žiūri multikus – gerai. Kad tik tai veiktų. Norisi stovėti mamų pusėje.
Užsiminei, kad mamos neretai jaučiasi nelaukiamos. Kodėl?
Labiausiai tai – vidinis nestabilumas. Kol tave veikia hormonai, esi kitame pasaulyje. Yra netgi toks terminas – mamos vienatvė. Tai sunkiai apibūdinama žodžiais, bet ši būsena egzistuoja ir, manau, ją patiria daugelis. Bent jau pirmais mėnesiais. Didžiąja dalį laiko tu net nesupranti, kas blogai kūdikiui, kuriuo rūpiniesi, ir jautiesi dėl to dar ir kalta. Esi dvigubame kūne, surišta su vaiku, visos emocijos stipresnės. Dažnai pašiepiama, kad mamos visą laiką šneka tik apie mamų reikalus. Bet reikia apie tai išsišnekėti, kitaip nebus. Ne visi tą supranta.
Jei aš, neseniai tapusi mama, noriu kur nors nueiti, pavyzdžiui, į renginį, neretai apima atskiros rūšies jausmas. Tada ieškau akimis, kas čia dar panašiame pasaulyje gyvena. Taip yra ne visoms, bet man taip buvo. Daug kur norėjau eiti su savo vaiku, nejaučiau noro jo palikinėti, nuo jo pailsėti. Norėjau, kad jis matytų pasaulį, skirtingus žmones, skirtingas aplinkas. Bet tikrai ne visur jaučiausi priimta. Daugelyje spektaklių, daugelyje renginių bus, kas į tave skersai pažiūrės. Ir jei esi jautresnė – nebus malonu. Ne pas bet ką nueisi į svečius, ne bet ką pasikviesi. Žinoma, tai priklauso ir nuo tavo gyvenimo būdo. Aš buvau pripratusi eiti visur be didelių pasiruošimų ir tas labai pasikeitė.
Vienai iš draugių tapus mama, bendravimas neišvengiamai keičiasi. Kaip nenutolti, išlaikyti tarpusavio ryšį? Ir kokios paramos tau labiausiai norėjosi iš draugų?
Labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių tą vaiką mylėtų. Man didelė pagalba, jei aš žinau, kad pavargusi galiu nuvažiuoti pas draugus, kurie ir su vaiku pažais, ir man duos valgyti. Jei ir be manęs yra, kas dar gali pasirūpinti vaiku ir kartais manimi, tai – labai stipru. Aš turėjau kelias tokias patirtis, kurios viską pasako. Buvo trys draugų apsilankymai. Pirmas labai artimas draugas nutarė, kad ateis į svečius pagaminti maisto. Prie jo jaučiuosi rami, saugi, galiu būti bet kokia. Bet jis nežinojo, kur kas mano namuose padėta, todėl kas dvi minutes klausė, kur šitas, kur anas. Aš bėgiojau ir negalėjau visiškai atsipalaiduoti, leisti savimi pasirūpinti. Tada buvo antras susitikimas su artima drauge. Ji atvažiavo papasakoti apie save. Mačiau, kad nejaučia, jog mano vaikas zirzia – pasakojo net neatsikvėpdama. Aš jau negirdėjau, ką ji šneka – galvojau, ar čia aš nervuojuosi, ar vaikas. O į trečią susitikimą atvažiavo draugės su dideliu smalsumu į mane ir į vaiką. Labai jautriai domėjosi, kaip jaučiasi vaikas, kaip aš. Nesiveržė vaiko čiupinėti. Joms nebuvo problemų patylėti, palaukti, kol užmigdysiu vaiką.
Jei domiesi, kaip artimas žmogus dabar tapo kitu, tai tikrai bus gerai. Mama bet kokiu atveju pavargs ir kažkuriuo momentu gailėsis, kad pasikvietė svečių. Tai labai vargina, dėl to kol vaikai maži lankyti reikia trumpai. Bet to reikia. Kad lankytų, domėtųsi, kad balso žinutę atsiųstų, paklaustų, kaip jautiesi. Tikrai kartais liūdna, kai nieks nepasidomi. Reikia susitaikyti, kad ta, kuri tapo mama, greičiausiai pati su jumis nesusieks. Ir nebūtinai sąmoningai tą daro.
Kokie saugikliai, tavo nuomone, mamai padėtų lengviau pergyventi laukiančius iššūkius? Kiek tam įtakos turi partnerio gebėjimas pasirūpinti moters poreikiais?
Čia labai teisingas požiūris – pasirūpinti ne vaiku, o mama. Mamai norisi rūpintis vaiku taip, kaip ji jaučia, dažniausiai mamos instinktai yra labai stiprūs. Aš, kaip mama, žiauriai pavargstu įrodinėti, kad jaučiu, kaip reikia elgtis. Man atrodo, jeigu antrą kartą gimdyčiau, tai pasistengčiau būti ramiau, nepulčiau į sociumą taip greitai. Iš pradžių galvojau, kad tikrai nevengsiu susibūrimų, nes man patinka žmonės. Bet vėliau supratau, kad fiziškai esu per jautri, kad veikia kitų energijos. Tuo metu esi kaip be odos.
