Lietuvos kultūros tarybos ekspertai yra labai svarbi tarybos veiklos dalis. Šiuo metu duomenų bazėje yra 199 kultūros lauko profesionalai, kurie nuolat rotuojami ir per metus įvertina apie 4 500 paraiškų. Toks modelis unikalus valstybės aparate, nes konkrečius sprendimus dėl finansavimo priima pati kūrėjų bendruomenė ir jos atstovai.
Pokalbyje apie ekspertų darbą, motyvaciją, geras ir prastas paraiškas, sąmatas ir konsoliduotus komentarus rašytoja, poetė, literatūros srities ekspertė Aušra Kaziliūnaitė minėjo, kad „buvimą eksperte suprantu kaip tam tikrą tarnystę bendruomenei. Esu nemažai gavusi iš buvimo literatūros bendruomenėje ir tarsi norisi grąžinti šį perviršį.“ O žurnalistas, alternatyviosios muzikos srities ekspertas Karolis Vyšniauskas džiaugėsi, kad „skaitydamas paraiškas gauni daug vidinės informacijos. Pamatai, kas ką planuoja. Tu žinai, kad projektai, jeigu jie gaus finansavimą, vyks kitais metais. Toks truputį jautiesi... ne tai, kad eini su scenos pulsu, net truputį į ateitį matai.“ Su jais kalbėjosi Karolina Bagdonė.
„Spotify“ „Apple Podcasts“ „YouTube“:Skaitykite tinklalaidės transkripciją:
KAROLINA BAGDONĖ. Sveiki, klausotės Lietuvos kultūros tarybos laidos „Kultūros ritmas“, su jumis Karolina Bagdonė. Kokiu gyvenimo būdu gyvena ekspertai taryboje? Kaip jiems sekasi vertinti paraiškas? Kaip viskas atrodo iš vidaus?
Po kiekvieno Kultūros tarybos finansavimo rezultatų paskelbimo būna labai daug įvairių atsiliepimų ir socialiniuose tinkluose, ir žiniasklaidoje, ir visur kitur, o ekspertai yra viena esminių Kultūros tarybos dalių ir be jų apskritai nebūtų įmanomas šis paraiškų vertinimo procesas.
Kuo unikalus ekspertų ir apskritai tarybos veiklos modelis? Tuo, kad kultūros bendruomenės nariai vertina paraiškas ir sako, ką reikėtų finansuoti, ko galbūt nereikėtų. Žinoma, išlieka aktualus ir klausimas, kiek tų finansų yra, bet iš esmės žmonės iš kultūros bendruomenės vertina paraiškas. Taigi, pažinodami lauką, jie patys apie tą lauką ir galvoja. Dabar ekspertų duomenų bazėje yra apie 200 asmenų ir jie įvertina maždaug 4 500 paraiškų. Tai labai labai nemažai.
Šiandien kalbuosi su dviem didžiausių tarybos finansuojamų meno sričių ekspertais. Tai rašytoja, poetė, literatūros srities ekspertė Aušra Kaziliūnaitė ir žurnalistas, alternatyviosios muzikos srities ekspertas Karolis Vyšniauskas.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Atstovauju mažumai didžiojoje muzikos srityje.
KAROLINA BAGDONĖ. Taip, tai tiesa. Ar tu, Aušra, irgi atstovauji kokiai nors mažumai literatūros srityje?
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Gal net ne vienai. (Juokiasi)
KAROLINA BAGDONĖ. Pradėkime nuo pačios pradžios. Juk ekspertais tapote dėl kokių nors priežasčių. Aušra, tai tavo antra kadencija. Karoli, tavo – tokia pusantrinė, nes vertinai individualias stipendijas per pandemiją. Papasakokit, kodėl nusprendėt tapti tarybos ekspertais? Kas paskatino? Su kokiais lūkesčiais atėjote?
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Iš tikrųjų Lietuvos literatūros lauke, nepaisant tokio sąlyginai jauno amžiaus, 36 metų, esu jau gana ilgą laiką – mano pirmoji knyga pasirodė, kai dar sėdėjau gimnazijos suole. Jau beveik 20 metų dalyvauju organizuojant įvairius renginius literatūros lauke, leidžiu knygas įvairiose leidyklose ir pačiai yra tekę redaguoti knygas, įvairius kūrinius. Manau, kad iš vidaus tikrai gana neblogai pažįstu literatūros procesus. Tas akstinas tapti eksperte susijęs su tuo, kad gana neblogai išmanau pradedančiųjų rašytojų šiuolaikinės literatūros kontekstą.
Visą laiką galvojau, kad reikėtų daugiau dėmesio atkreipti ne tiktai į autorius klasikus, bet ir į šiuolaikinius literatūros procesus, kad būtų atspindėta klasikinė ir verstinė literatūra, originalioji šiuolaikinių lietuvių autorių literatūra. Tą savo ekspertės veikloje ir stengiuosi suderinti.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Aš, kaip Aušra, irgi būdamas mokyklos suole išspausdinau vieną pirmųjų savo tekstų. Atsimenu, tai buvo „Radiohead“ albumo „In Rainbows“ apžvalga, spausdinta tinklalapyje ore.lt. Praktiškai nuo to laiko vis sukausi muzikos pasaulyje, vedžiau laidas apie muziką, rašiau tekstus apie muziką. Bandžiau eiti į tokius skirtingus formatus – tiek į populiariąją žiniasklaidą, pavyzdžiui, „Delfi“, ir į, sakykime, specifinę – kaip „Literatūra ir menas“. Paskui įkūrėme savo projektą, kuris vadinasi „Nara“, ir ten perėjau prie socialinių temų. Bet tos kultūrinės temos ir specifiškai muzika visada liko mano sritis, kurią nuolat sekiau.
Man atrodė, kad galbūt dabar jau geras metas bandyt grąžint kažką muzikantų bendruomenei. Viena vertus, tas eksperto darbas... Jis visų pirma yra darbas. Tu gauni labai daug paraiškų, jas turi skaityt, turi įsigilint. Bet tuo pat metu aš tą matau ir kaip tam tikrą paslaugą bendruomenei, nes tai – gilinimasis į kažkieno kūrybą, bandymas sąžiningai įvertint... Panašiai kaip rašant albumų apžvalgas... Kažkas kuria muziką, kažkas ją analizuoja ir mes visi toje ekosistemoje žaidžiam. Tą aš matau kaip vieną iš sistemos dalių.
Aš labai tikiu viešojo finansavimo reikalingumu. Noriu, kad jis būtų didesnis. Tai man idėjiškai priimtina veikla. Aš noriu, kad to būtų daugiau. Taip pat žinau, kad alternatyvi muzika visą laiką, ypač kalbant apie viešąjį finansavimą, yra tokia mažesnė, galbūt tarsi klasikinės muzikos ar džiazo jaunesnysis brolis, ir jaučiu, kad jai reikia atstovauti. Yra ir daugiau žmonių, kurie tai daro, ir jie tai puikiai daro. Džiaugiuosi, kad kiti ekspertai mane priėmė kaip ekspertą.
Man tai yra tam tikra žurnalistinio darbo dalis. Labai įdomu: skaitydamas paraiškas gauni daug vidinės informacijos. Pamatai, kas ką planuoja. Tu žinai, kad projektai, jeigu jie gaus finansavimą, vyks kitais metais. Toks truputį jautiesi... ne tai, kad eini su scenos pulsu, net truputį į ateitį matai. Man, kaip žurnalistui, ta vidinė informacija, kuria, aišku, niekur nepiktnaudžiauju ir nesidalinu, labai labai padeda žinoti ir jausti pulsą. Tai – dar viena svarbi priežastis, kodėl tapau ekspertu.
KAROLINA BAGDONĖ. Pamenu, Matas Drukteinis savo feisbuko įraše komentuodamas kito fondo Lietuvoje, skirstančio finansavimą, niuansus, minėjo, kad taryba jam galėtų paaiškinti, kad galima investuoti į tai, ko dar nėra, į idėjas, o ne į baigtinį produktą. Gerai, galbūt knygos tam tikra prasme yra baigtinis produktas, bet muzikos renginio atveju investuojama į tai, kas nutiks...
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Kas bus. Ir man čia yra visas įdomumas. Tu žinai, kad po finansavimo patvirtinimo scena turės daugiau gyvybės, negu turėjo prieš tai. Ir tie žmonės yra įpareigoti dirbti, ar ne?
Kartais tos stipendijos... Esu kaip žurnalistas aplikavęs į daug stipendijų. Tu galbūt turi idėjų, bet kol negauni pinigų ir kažkokio termino, iki kada turi padaryti, galbūt niekada ir nepadarysi. Tai kartu veikia ir kaip paskatinimas tiesiog užbaigti darbą. Tai nėra tiesiog pinigai dėl pinigų. Tai kažkoks patvirtinimas, kad tai, ką sugalvojai, iš tikro kažkam rezonuoja ir jie tiki, kad į tai verta investuoti ne asmeninius, o valstybinius finansus.
KAROLINA BAGDONĖ. Šiek tiek užsiminėt apie paraiškas. Tai pradėkime nuo pradžių. Ką daro ekspertai ir kokia yra jų pagrindinė veikla...
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Sėdi prie kompiuterio... (Juokiasi)
KAROLINA BAGDONĖ. Bet džiaukitės – anksčiau popierines paraiškas veždavo. Tai prie kompiuterio dar visai neblogai, gerokai paprasčiau. (Juokiasi) Taigi pati eksperto darbo pradžia yra paraiška, daugybė dokumentų, daugybė priedų, daugybė organizacijų pavadinimų arba stipendininkų vardų ir pavardžių.
Minėjau, kad esat vienų iš didžiausių sričių atstovai. 2024 m. muzikos srities ekspertai įvertino beveik 700 paraiškų, o literatūros srities – apie 650, įskaitant organizacijų ir stipendijų paraiškas. Nesakau, kad visas įvertinote jūs, nes vis tiek yra nuolatinė ekspertų rotacija.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Bet kelis šimtus iš jų tikrai. (Juokiasi)
KAROLINA BAGDONĖ. Kelis šimtus iš jų tikrai perskaitėt nuodugniai. (Juokiasi) Kur atsiduriate, kai liekate vieni su paraiška? Kokios jūsų aklosios zonos?
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Iš tiesų, kaip Karolis ir paminėjo, buvimą ekspertu aš irgi suprantu kaip tam tikrą tarnystę bendruomenei. Pati esu nemažai gavusi iš buvimo literatūros bendruomenėje ir tarsi norisi grąžinti šį perviršį.
Finansine prasme skaityti paraiškas... Pavyzdžiui, iš pašalies keletas žmonių sakė: „A, tai jums gerai, įvertinate paraiškas, nesat labai suinteresuoti, daug pinigų už tai gaunat ir panašiai.“ Apskaičiavau ir, jeigu neklystu, dabar su mokesčiais už vieną paraišką gauni 15 eurų, ar ne?
Nežinau, kaip muzikos srity, bet didžioji dalis literatūros srities projektų dažniausiai būna leidybiniai. Iš 200 paraiškų dažniausiai apie 150, gal netgi kartais daugiau, yra leidybiniai projektai. Paraišką sudaro pati paraiška, tada bendradarbiavimo raštai, sąmata. Na, ir, žinoma, priedai. Tai reiškia, kad turi skaityti knygų ištraukas.
Turi maždaug 200 paraiškų... Ir taip, kaip Karolis pažymėjo, prisideda veiksmų, judesių, tokių povandeninių pamatymų, nes tu tarsi pranašiškai gali numatyti, kas kitais ar dar kitais metais, jeigu negaus finansavimo, išleis tas knygas. Na, ir suvoki tuos procesus, o tai labai įdomu.
Bet grįžtant, Karolina, prie tavo klausimo, kai tu vienas būni su paraiška... Kai suvoki, kokią gausybę teksto turi perskaityti, jeigu esi sąžiningas... Na, esu gana sąžiningas žmogus arba bent jau noriu save laikyti tokiu. Tai reiškia, kad stengiuosi perskaityti visiškai viską. Tai yra milžiniški kiekiai teksto. Jeigu kalbam apie iliustruotas knygas, turi ne tik tekstą, bet ir iliustracijas atsidaryti, žiūrėti, lyginti tarpusavyje, sverti ir pan. Tai darbo tikrai labai daug. Ypač jeigu stengiesi tą padaryt, kaip minėjau, sąžiningai.
Tas jausmas kartais gali būti dvilypis. Viena vertus, labai smagu, ypač jeigu tame šaukime yra priduota labai daug kokybiškai parengtų paraiškų dėl vertingų kultūros, literatūros laukui projektų. Bet kartais iš tikrųjų tų paraiškų būna... Na, būna ypač daug ir ypač gerų paraiškų, gerai parašytų – projektų, kurie tikrai vertingai prisidės prie meninės, kultūrinės raidos. Tada pradedi suvokti, kad, nepaisant to, kaip vertinsi paraiškas, didelė jų dalis tiesiog negaus jokio finansavimo ir tos knygos dabar nebus išleistos. Vien dėl to, kad lėšų kiekis yra ribotas. Čia jau prasideda kita atsakomybė –nebe konkrečiai Kultūros tarybos, eksperto, o biudžeto skirstymo, kultūros politikos sprendimai valstybiniu lygiu.
Kartais būna iš tikrųjų sunku, nes suvoki, jog pasibaigus šaukimui gali būti, kad kai tavo pavardė po 3 mėnesių bus išviešinta, tai būsi linksniuojamas kaip tam tikras atpirkimo ožys. Kaip yra pasakęs René Girardas, mito lygmenyje kiekvienoj visuomenėj tam, kad būtų susitinkama veidas į veidą su rimtom struktūrinėm, politinėm, ekonominėm, socialinėm problemom, dažniausiai lengviau rasti tokį atpirkimo ožį, kuris yra lengviausiai apkaltinimas, ir tada nesiimti kvestionuoti struktūrinius, ydingus dalykus, nes tai būtų kur kas sudėtingiau. Žmogaus vaizduotei, fantazijai žymiai sunkiau modeliuoti tokio lygio pokyčius beigi kritiką. Taigi kartais supranti, kad veikiausiai tapsi tuo atpirkimo ožiu, ir tai truputėlį psichologiškai negatyviai gali veikti. Nepaisant to entuziazmo, kad tu esi svarbaus proceso dalis.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Nepaisant to, aš vis tiek esu už ekspertų vardų viešinimą.
(Juokas)
KAROLINA BAGDONĖ. Ar norėtumėt, kad ekspertų pavardes išviešintų iš karto su finansavimo rezultatais?
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Dabar tai daro po 3 mėnesių. Ar ne?
KAROLINA BAGDONĖ. Taip.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Kai visos aistros šiek tiek nurimsta. Tad gal ir visai geras kompromisas. Vis tiek aš už ekspertų pavardžių viešinimą, nes tikiu skaidrumu, tikiu atvirumu. Suprantu, kad muzikos scena, literatūros scena tikrai yra koncentruota Lietuvoje. Pažįstam vieni kitus ir žinom, kas mums patinka.
Kita vertus, nežinau... Jei rašyčiau knygą ir Aušra pasakytų, kad šį šaukimą „Ne“, tai aš gerbčiau tą sprendimą.
Man atrodo, kad tie ekspertai... Kiek esu matęs tų žmonių sąrašus, aš jais pasitikiu. Yra priežastis, kodėl jie tą darbą dirba, ir man tikrai garbė tam sąraše būti.
KAROLINA BAGDONĖ. Paraiškų yra begalė. Šiemet Kultūros taryba finansavimui turi beveik 20,7 mln. eurų ir tai yra mažiau nei pernai.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Kodėl?
KAROLINA BAGDONĖ. Paklausk šito klausimo Kultūros ministerijos ir bendrai Vyriausybės.
(Juokas)
Galbūt šiemet keisis ir atsiras ilgalaikis finansavimas, tada būtų revoliucija, bet realiai užduokite šiuos klausimus... Esame Mažvydo bibliotekoje, tai šiuos klausimus galima užduoti šalia esantiems mūsų kolegoms: kodėl tarybai finansavimas mažėja, nors kitiems finansavimą kultūrai Lietuvoje skirstantiems fondams auga?
Grįžtant prie klausimo, tai paraiškų yra begalė, o biudžetas – toks, koks yra. Ką daryti ir kaip elgiatės, jei paraiška parašyta gerai, bet idėja prėskoka ir atvirkščiai?
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Man atrodo, kad labai retai žmogus, kuris rašo [paraišką stipendijai], yra visiškai naujas, iš niekur atsiradęs vardas. Ten yra viena iš eilučių, kurioje tu vertini ankstesnę pareiškėjo veiklą. Aš nepamenu, kaip tiksliai suformuluota, bet tai užima gan daug erdvės. Tai, sakykim, tavo jau sukaupta ankstesnė patirtis lemia daug. Aišku, tai galbūt lemia, kad žmonės, kurie yra labiau patyrę, tarsi turi daugiau šansų gauti finansavimą, o tie, kurie nėra patyrę, kaip jiems tą patyrimą gauti? Bent jau aš tikrai nevertinu paraiškos taip, tarsi ji būtų kažkokioje beorėje erdvėje ir visas kitas pasaulis, to žmogaus ankstesnė kūryba, kažkokia bendra scenos virtuvė neegzistuotų.
Vis tiek tu galiausiai turi vidinę intuiciją ir žinai, ar čia gerai, ar blogai. Vis tiek atsiranda subjektyvumo elementas. Pamenu, kaip viena kolegė, kai mes vertinome jau finalinius balus ir sumavom, žiūrėjom, koks galutinis rezultatas, pasakė: „Yra priežastis, kodėl mes čia diskutuojam, o kodėl ne dirbtinis intelektas tą daro.“ Aš manau, kad yra tas subjektyvumo kriterijus ir kad vertini ne tiktai raides, kurios yra paraiškoje, bet ir bendrą savo nuojautą: „Tai visgi čia geras dalykas ar ne?“ Gal dėl to šią rolę mes ir prisiėmėm ir už tai gaunam tą kad ir nedidelį atlyginimą.
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Na, literatūros srityje, kiek man tekę su tuo susidurti nuo tada, kai aš pradėjau vertint, įvyko nemažai pokyčių. Man teko matyti, kaip tie patys projektai, tos pačios paraiškos, negavusios finansavimo, paskui toliau būna teikiamos dar kartą... Įdomu stebėti: kai kurie teikėjai tikrai skaito konsoliduotus komentarus, išgirsta kritiką, stengiasi pasitaisyti, o kai kurie teikėjai, faktiškai nelyginau, bet, atrodo, tą pačią paraišką priduoda dar kartą ir dar kartą. Na, gal kokį kablelį ar datą pakeičia. Tai tęsiasi, tęsiasi.
Man iš vidaus buvo gana liūdna suprasti, kad šita tendencija negirdėt to, kas sakoma, kaip būtų galima patobulinti paraišką, dažniausiai vis dėlto pasitaiko tarp tikrai aukščiausio lygio intelektinius, kultūrinius produktus norinčių gaminti pareiškėjų. O į konsoliduotus komentarus geriausiai įsiskaito ir tikrai sureaguoja ir pasimoko tokie gana komercinių projektų, kurie tos meninės vertės veikiausiai turi mažiau, rengėjai, turintys labai didelį norą, profesionalų komandą ir užnugarį, tikrai gebantys parengti paraiškas, nes tai veikiausiai yra jų pagrindinė profesinė sritis.
Tai šia prasme yra gana liūdna stebėti, kad vis dėlto ir kai kurie mažieji leidėjai, kurie tikrai puikias knygas nori išleisti, galvoja, kad paraiškoje užtenka vien rašytojo, kuris gavo bookerį ar pulitzerį, pavardės, o tada paraišką galima kaip savo dienoraštį rašyti. Aš šiek tiek šaržuoju, bet iš tikrųjų ir ne visai. Mes tikimės, kad paraiškoje bus pamatuojami dalykai, pavyzdžiui, sklaidos planas, viešinimo planas ar bent apmatai – du pranešimai spaudai, vienas interviu, inicijuotas tokiam ir tokiam potencialiam leidiny. O vietoj to, pavyzdžiui, pradedama rašyti: „Kai skaičiau šią knygą, man sukėlė daug jausmų, tie jausmai buvo įvairiapusiški. Na, ir pasidalinu tais savo jausmais savo socialinėje paskyroje.“ Aš šaržuoju šiek tiek, bet tik šiek tiek. Tai liūdnoka. Dėl to, kad, nepaisant to pasiūlymo konstruktyviai vardinti pamatuojamus rezultatus, nemažai teikėjų vis dėlto nereaguoja. Tą gali nulemti daug įvairių priežasčių. Viena iš jų – galvojimas, kad visai nesvarbu, kaip bus parengta paraiška, svarbu pats tikslas ir pats intelektinis, meninis produktas. Kažkuria prasme – taip.
Kita vertus, mes, kaip ekspertai, įsipareigojam, kad vertinsim pagal atitinkamas gaires. Na, kai kurie teikėjai neįsiskaito į tai, kad tas vertinimas... Nepaisant to, kad mes nesam dirbtinis intelektas, vis dėlto galim kiekvieną punktą – ar tai būtų mano minėta sklaida, ar meninė, kultūrinė kokybė, poveikis srities raidai – tik tam tikrais balais vertinti. Net negalim vertinti 123456 ir taip toliau. Kai kuriuos galim vertinti tik 0, 3, 5, 10. Mums skliausteliuose net nurodyta, kokį balo skaičių kiekvienoje vietoje galime teikti. Tada prasideda: kiek tu esi skrupulingas ir kiek galėsi kažkam pakelti? Ar kitų projektų atžvilgiu būtų sąžininga kažką dirbtinai kelti, jeigu tu jau davei tą maksimalų balą? Nepamenu, ar 30, ar 20 už meninę vertę?
KAROLINA BAGDONĖ. 30.
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. 30 už meninę vertę jau skyrei, bet paskui žiūri, kad ta paraiška pagal kitus punktus tikrai negali gauti [finansavimo]. Taip išeina, kad net ta meninė vertė vis dėlto nekompensuos kitų paraiškos struktūros trūkumų ir ydų.
KAROLINA BAGDONĖ. Klasikinė situacija, kaip suderinti kokybišką idėją ir, pavyzdžiui, vadybinius dalykus. Ta paraiška turi būti tokia vadybinė ar konceptuali? Pamenu, Robertas Narkus tinklalaidėje kalbėjo, kad jam paraiška yra ankstesnių darbų revizija, pamatymas, ką jau padariau, ir tuomet susidėliojimas kiek įmanoma aiškiau, kad ekspertai suprastų, ką tu nori toliau daryti. Paraiška nėra konceptualus meno kūrinys, bet parašai tai, ką toliau darysi, kaip tai bus įgyvendinama, kokie bus rezultatai ir pan.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Bet taip ir yra. Man tai – geras požiūris. Ar ne?
(Juokas)
KAROLINA BAGDONĖ. Akivaizdu, dėl to ir šnekamės, kad šis klausimas kyla. Aistė Marija Grajauskaitė ir Sauliaus Vasiliauskas per 2025 [finansavimo metų] seminarą kalbėjo, kad svarbiausias dalykas – tiksli, aiški kalba. Jūs dviese tą patį sakot. Tai jau 4 žmonės iš 200 ekspertų duomenų bazės tą mini.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. O kaip kitaip gali būt? Aš gal nelabai ir žinau, kaip taip gali būt. Ar žmonės kartais tyčia siekia apsunkinti sudarydami įspūdį, kad viskas iš tikrųjų labai sofistikuota.
KAROLINA BAGDONĖ. Jums iš vidaus, matyt, labiau matosi negu man, neskaitančiai kiekvieno kvietimo paraiškų.
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Literatūros srity to tikrai būna.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Jo, gal mes skirtingose srityse. Muzikantai rašo gan paprastai ir tas man patinka.
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Aš muzikantų paraiškų, Karoli, niekad neskaičiau, bet įsivaizduokim. Jeigu muzikantų paraiškos būtų išreiškiamos muzikine forma, tai gal jie sau leistų padžiazuoti. Juokas juokais, bet ne paslaptis, kad nemažai tų pačių teikėjų yra rašytojai arba tiesiogiai su literatūros pasauliu susiję žmonės, kurie irgi savo raiškos priemone ir pagrindine menine arba kūrybine veikla laiko raštą. Tada kartais atsiranda tas neatitikimas, kai skaitai paraišką ir tai labiau primena grožinį kūrinį nei dalykinę kalbą. Kartais tai būna dienoraštiškas kalbėjimas, kažkaip siekiantis emocijas iškelti, ar kalbėjimas, dėl vienokių ar kitokių priežasčių taikantis į tokį populistinį manipuliavimą viešąja opinija, pavyzdžiui, kas kiek laiko ten paminint partizanus arba dar kažką, susijusio su patriotizmu. Nematau nieko blogo nei partizanuose, nei patriotizme, nesupraskit neteisingai. Bet kartais atrodo, kad tam tikri teikėjai piktnaudžiaudami tomis kultūrinėmis sąvokomis, raktažodžiais stengiasi parengti paraišką taip, kad tu, kaip ekspertas, jautiesi manipuliuojamas. Jeigu teigiamai neįvertinsi šitos paraiškos, tai, vadinasi, negerbi nei savo tėvynės, nei kalbos, nei nieko. Apskritai tarsi esi neaiškus žmogus be vertybių.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Dabar supratau, kas turima omeny. Aš, kai vertinu paraiškas, visą laiką prisimenu, kad tai yra finansinis projektas. Yra idėjinė dalis ir yra finansinė dalis. Reikia kažkokiu būdu įvertinti, ar šitas dalykas finansiškai yra realistiškas, ar tai yra gera viešų pinigų investicija.
Jeigu turėčiau daug asmeninių pinigų ir galėčiau tiesiog skirstyti žmonėm, kurie man patinka, kurių projektai man patinka – pirmyn. Bet čia aš negaliu to daryti. Čia aš matau save taip: yra kažkokia dalis Lietuvos valstybės pinigų, kuriuos skiriame kultūrai, ir mums, kaip ekspertams, tenka rolė nuspręsti, kaip tie pinigai bus paskirstyti. Tai nėra mūsų asmeniniai pinigai ir jų yra tiek, kiek yra. Jų turi būti daugiau, turėtų įvykti sisteminių pokyčių, kaip jau minėjo Aušra.
Jeigu aš paskiriu finansavimą projektui ir matau, kad tie pinigai bus išmesti į balą, tai yra mano, kaip eksperto, atsakomybė, mano darbo klaida. Net jeigu tai gražus patriotinis ar nepatriotinis projektas. Man labai gaila, kad menininkai yra pastatomi į tokią finansinę rolę, vadybinę rolę. Mano idealioj visuomenėj egzistuotų universalios bazinės pajamos. Žmonės tiesiog gautų bazinį atlyginimą ir galėtų daryt, ką nori. Kažkas galėtų megzt, dainuot chore, rašyt eilėraščius ar dar kažką.
Dabar kartais matau net iš paraiškų, ypač iš stipendijų [paraiškų], kad jiems tai tampa baziniu atlyginimu pusei metų. Tas viešas finansavimas atlieka tokią rolę, kad kultūros žmonės savo gyvenimo išlaidas padengia gaudami individualią stipendiją. Jei tavo darbas yra parašyti dainų albumą, tu jį visada rašai. Nėra kad kažkada rašai ar nerašai. Tai nėra tiesiog darbas, kaip darbas ofise. Tai kažkoks ekonomikos apžaidimas, kadangi neturime kitų ekonominių modelių, kaip užtikrinti socialinį saugumą kultūros žmonėms.
KAROLINA BAGDONĖ. Labai daug kalbėjot apie finansus, tai noriu čia sustoti. Iš esmės tai aktualiausia tema, nes ir institucija ir skirsto finansus.
Atsiverčiat paraišką, joje yra sąmata su įvairiomis eilutėmis. Į ką pirmiausia kreipiat dėmesį? Kaip suprantat – reali sąmata ar „išpūsta“? Yra tas mitas, kad „prašykime daugiau, nes vis tiek nukirps“. Ekspertai sako, kad sąmata neadekvati, įtrauktas kažkoks atlygis atrodo per didelis.
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Man pačiai ir kaip teikėjai – menininkei, teikusiai paraiškas, ir įvairiose kultūros, literatūros organizacijose dirbusiam žmogui, ir vėliau kaip ekspertei, atrodo, kad ateityje būtų labai gerai (girdžiu, kad ir Teksto darbuotojų [profesinė] sąjunga kelia tą idėją, ir iš pavienių kultūros lauko žmonių teko girdėti), jeigu egzistuotų numanomo atlygių diapazono sąrašas, kiek yra sąžininga ir neišnaudotojiška įvertinti vertėjo, rašytojo darbą. Na, ir visi kiti įkainiai.
Bet, deja, kol kas to neturime. Kas dažniausiai vyksta ekspertų darbo grupėje? Nes pats tas vertinimas... Nežinau, kiek besiklausantys šios tinklalaidės žmonės yra susipažinę su ekspertinio vertinimo etapais... Gal visai pravartu būtų pasakyti, kad pirmiausia ekspertai gauna tas paraiškas vertinti individualiai. Literatūros srity būna apie 7 žmones ir jie vieni apie kitus nežino. Visi individualiai įvertinam tas paraiškas. Tada atsiunčiami susumuoti rezultatai, lentelės ir po to jau būna susirinkimas, kai vieni kitų veidus pirmą kartą pamatom...
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Labai smagus momentas.
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Pasilabinam.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Pusę žmonių pažįsti... (Juokiasi)
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Taip, ir tada jau prasideda kalbėjimas, aptarinėjimas, kurie projektai atsidūrė pirmoje, o kurie paskutinėje vietoje, ir pan. Kaip žinia, ekspertai irgi gali labai skirtingomis savo, kaip ekspertų, žiniomis kliautis, galbūt skirtingais prioritetais. Gal tai ir gerai? Na, tai tokia demokratija, kai nėra vienas ekspertas totalitarinis, primetantis savo žiūrą, savo meninį skonį. Egzistuoja toks mini kolektyvinis protas. [Yuval Noah] Harari knygoje „Homo Deus“ kalba apie tai, kad ateityje smegenys bus sujungtos į vieną kompiuterį, ir kaip tik dabar naujausi dirbtinio intelekto tyrimai atsigręžia į smegenų klonavimą, nes, pasirodo, energijos požiūriu toks būdas yra našiausias. Tai mūsų tas 7 ar kelių ekspertų kolektyvinis protas susirinkime bando nuspręsti, kas čia įvyko, kaip tai įvyko, kodėl kažkas atsidūrė vienoje ar kitoje pozicijoje.
Nežinau, kaip muzikos srityje, bet literatūros srityje man ilgiausiai yra tekę būti susirinkime, kuris tęsėsi net 9 valandas. Turėjome gal 2 pertraukėles po 15 minučių pasidaryti kavos ir nueiti į tualetą. Na, galime kalbėti apie darbo higieną... (Juokiasi) Bet esmė ta, kad tas kolektyvinis protas permąsto tuos sprendimus ir galvoja, kas čia gali būti, kaip čia nutinka tie dalykai.
Grįžtant prie tavo, Karolina, klausimo apie išpūstas sąmatas ir į ką mes žiūrim. Apie tai dažniausiai susirinkime pradedam kalbėti, nes visi atskirai turim parašę komentarus ir tie komentarai būna sudėti į vieną gniūžtę. Susipažįstam, kurie motyvai, leitmotyvai atsikartoja, kai kurie pastebi, užakcentuoja naujus tos paraiškos kirčius. Na, ir pradedam kalbėtis, nes kiekvienas iš mūsų atskirai ir visiškai anonimiškai siūlom taip pat ir sumą, kiek kiekviena paraiška turėtų būti finansuojama. Paskui būna išvedamas tų sumų vidurkis ir susirinkime kalbam, kaip čia nutiko, kad, pavyzdžiui, kažkuriai paraiškai buvo labai numušta finansavimo kartelė, kažkuriai – ne. Tada gal galima kažką pakeisti. Tikrai nebūna taip, kad visiškai sutinkam su viskuo, kad nebūtų ginčų, debatų. Kitu atveju devynių valandų be pertraukėlių tikrai nepraleistume.
Kalbant apie sąmatas, irgi gana nemažai ginčų ir debatų būna. Galbūt tos 9 valandos sutrumpėtų iki 5 ar 6 valandų, jeigu būtų įkainių sąrašas, kuriame būtų nurodyta, kas yra laikoma teisingu atlygiu. Kadangi to kaip ekspertai neturime, teikėjai irgi to orientyro neturi, tai kiekvienas iš ekspertų atsineša savo žinojimą iš savo patirties, iš savo lauko – kas dirba su leidyba, kažkas daugiau susidūręs su festivalių organizavimu, gal turi vertėjavimo patirties ir geriau išmano įkainius. Bet iš esmės per kiekvieną šaukimą, jeigu yra 200 paraiškų, tai tiesiog žiūri: pavyzdžiui, yra 50 leidybinių projektų, iš jų kokie 49 nusimatę tokius įkainius, o tas 1 ar 2 ėmė ir išsišoko – arba labai mažą, arba labai didelį įkainį pasiūlė. Tai tada jau komentare atsiranda tas pasakymas, nes tu žiūri į visą tą gausą...
KAROLINA BAGDONĖ. Kontekstą.
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Taip, kontekstą, būtent. Čia kitas klausimas, gal tada pareiškėjams būtų pravartu... Jeigu norima kelti vertėjų ar rašytojų atlygius, nes jie tikrai yra maži, tai gal reikėtų visiems susitarti ir nurodyti didelius atlygius. (Juokiasi) Bet, kaip žinom, pinigų kiekis yra ribotas, tad susiduriam su ta neišvengiamybe: jeigu visas dideles sumas, kiek buvo paprašyta, pareiškėjams duodam, tai, vadinasi, finansuojama mažiau pareiškėjų projektų. Kita vertus, gerai, jei buvai toks sėkmingas, kad patekai tarp tų, kuriuos finansuotų, bet sumažėja tikimybė, kad tavo projektas apskritai bus finansuojamas.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Aš visiškai pritariu Aušrai dėl profsąjungų, reikalingų kūrybinėj srity. Sumos gali būti nuleistos iš lubų, kai nėra kažkokio standarto...
KAROLINA BAGDONĖ. Klasikinė situacija – finansuoti mažomis sumomis, bet daug, ar finansuoti grandiozinius, bet tada bus keli? Tą taryba per visus 10 metų sprendžia ir kiekvieni ekspertai daro tą patį. Pavyzdžiui, šiemet prasidėjusiame pradedančiojo kūrėjo stipendijos paraiškų konkurse jau yra tie pirmi žmonės, kurie užsiima savo kūrybine veikla. Tai tenai juntami labai skirtingi dalykai. Kiekvienos srities ekspertai skirtingai žiūrėjo į šią idėją – pasirinkim pačius „labiausius“, kurie padarys milžinišką proveržį. Nebuvo išsakyta, kad yra finansavimo „grindys“ ir viskas, bet kiekviena ekspertų grupė tą pačią dilemą sprendė skirtingai. Vieni griežtai – jei nepainioju, tai vizualiųjų menų stipendijų buvo mažai, bet jos buvo adekvačios, o kitų – daug, bet visiems po truputį. Čia amžina problema.
Grįžkim prie sąmatų. Karoli, kaip muzikos srityje atrodo situacija?
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Tie projektai būna labai skirtingi – vienu metu turi vertinti didžiulį kelių dienų festivalį ir vinilo išleidimą. Viskas patenka po tuo muzikos skėčiu. Tu, kaip ekspertas, turi žinot. Aš nesu organizavęs muzikos festivalio, tad man sunku vertinti sąmatą, bet iš tikrųjų mano paties išeities taškas yra tai, kad aš pasitikiu pareiškėjais, kad jie yra irgi sąžiningi su mumis. Grįžtu prie to, kad čia yra viešieji pinigai ir jeigu tu tyčia nurodai neadekvačias sumas, tai aš matyčiau kaip tam tikrą sukčiavimą prieš visuomenę, bet nemanau, kad taip būna. Dažniausiai man atrodo, kad parašyta per maža suma, kad žmonės save nusivertina, o ne atvirkščiai.
Ar prašyti didesnių sumų preziumuojant, kad jeigu ir gausi, tai gausi mažiau? Karolina, iš tavo klausimo kilo, kad čia kaip ir mitas, bet realybė tokia, kad dauguma gauna mažiau, tai galbūt yra kažkokia logika? Gal jie incentyvuojami tai daryti matydami ankstesnes paraiškas? Bet štai vizualiųjų menų padėtis yra kitokia. Tai čia nežinau, koks atsakymas...
Muzikos srity daugiausiai gavo festivalis „Vilnius Jazz“, kuris, mano manymu, yra puikus festivalis, bet irgi gavo bene trečdaliu mažiau, negu prašė. Tai ar laimėjimas, kad jie gavo palyginti daug pinigų, bet mažiau? O gal jie žinojo, kad negaus tiek, kiek prašo, bet dabar kiek gavo, tai tiek jiems ir reikia? Tai va, dėl to reikia prašyti tiek, kiek reikia, nes jeigu iš tikro viskas užkeliama, tai vertindamas truputį nesupranti, nuo ko atsispirti. Mano noras idealiu atveju – kad sumos būtų labai gerai apskaičiuotos ir tokios, kokių reikia, kad mes, kaip ekspertai, neturėtumėm jų mažinti vardan kažkokio kompromiso. Ar nebuvo neseniai atvejo dėl Lietuvos sezono Prancūzijoje, kad vienas, berods, teatras atsisakė apskritai dalyvauti, nes gavo finansavimą, bet labai mažą.
KAROLINA BAGDONĖ. Buvo, buvo..
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Nežinau, kaip viskas buvo iš vidaus, bet tą aš irgi suprantu. Turbūt tada klausimas – kokia Lietuvos kultūros tarybos finansavimo rolė? Ar finansuoti taip, kad tikrai pavyktų tą viziją išpildyt? Ar labiau kaip parodymas, kad „tu iš tikro gerai varai, mes tau duosim šiek tiek pinigų, galbūt tu surasi ekstra pinigų iš kitų šaltinių“? Man atrodo, kad pareiškėjai skirtingai tai mato, ne visi mato, kad tai yra pagrindinis finansavimo šaltinis. Aš, kaip ekspertas, irgi ne visada žinau Kultūros tarybos misiją, nes visą laiką yra savo indėlio pridėjimas, bet koks jis turi būti? Žodžiu, finansavimo dalis yra žiauriai individuali ir su tuo, ką aš, remdamasis savo logika, pasakiau, kiti ekspertai nebūtinai sutiktų.
KAROLINA BAGDONĖ. Čia yra ir ne tik pačios Kultūros tarybos, bet iš esmės kultūros politikos klausimas – koks laukas turėtų būti? Ką daryti, jei kūrėjai yra pradedantieji, investicija į juos – gana nedidelė, bet ji yra apskritai? Nevyriausybinis sektorius? Biudžetinis sektorius?
Čia yra kultūros politikos klausimas. Taryba – jos įgyvendintoja pagal savo funkcijas. Ji gali nešti savo žinią, pavyzdžiui, su pradedančiųjų kūrėjų stipendija buvo labai aiškiai pasakyta, kad mums svarbu individualus žmogus ir šiemet Kultūros tarybos forumo tikslas buvo kalbėti apie kūrėjų atlygius. Tai kalbėt apie tai, kad pirmiausia svarbi investicija į žmogų, jo veiklą, kūrybą, idėjas, o po to – visa kita. Bet čia yra Kultūros tarybos pozicija, kuri yra vidinė. Ji nėra kultūros politikos dalis. Ne iš Kultūros ministerijos ateina šis klausimas. Yra niuansų.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Patikslink, apie kurią idėją kalbi.
KAROLINA BAGDONĖ. Apie investiciją į kūrėją, kad atsispiriam nuo žmogaus. Atlygių klausimas irgi susijęs su tuo...
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Čia būtent apie individualias stipendijas kalbi?
KAROLINA BAGDONĖ. Individualias, pradedančiojo, mobilumo stipendijas – nesiskiria. Apie stipendijas kūrėjams, ne tik organizacijoms. Per forumą kalbėjom apie investicijas į žmogų. Mano kolegė Marija Pečiulytė peržiūrėjo 2023 m. finansavimo ataskaitas ir paaiškėjo, kad 75 proc. kūrėjų atlygių beveik visose meno srityse siekė iki 1 000 eurų. Klausimas, kiek taryba gali įsikišti į tai, ką organizacijos pačios nusprendžia?
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Dar norėčiau grįžti prie pradedančiojo kūrėjo stipendijos. Man atrodo, kad tai labai svarbus ir sveikintinas žingsnis, kurį žengia Kultūros taryba, kad yra tokia atskira kišenė pradedantiesiems menininkams. Bet, kita vertus, kaip tai yra vykdoma... Aš iš kultūros lauko profesionalų ir iš pačių pradedančiųjų menininkų girdėjau daug nusiskundimų, kad yra problematiška pagal dabartinę apibrėžtį nusistatyti, kas yra pradedantysis menininkas.
Jeigu teisingai atsimenu, pagal dabartinį apibrėžimą tai ten žiūrima arba į tavo veiklą – nuo kada pradėjai vykdyti, arba ar nepraėję 5 metai po tavo baigtų studijų. Tai tavo minėta vizualiojo lauko paraiška, kur aš nei ekspertė, nei ką, bet... Bet literatūros srity buvo panašių dalykų, susijusių su pradedančiaisiais menininkais... Didesnė tikimybė gauti pradedančiojo kūrėjo stipendiją tenka tiems menininkams, kurie galėtų varžytis ir didžiuosiuose šaukimuose, nes jie gal 10 metų yra pradedantieji ir 10 metų skirtingose pasaulio šalyse reprezentuoja Lietuvą, bet dėl vienokių ar kitokių priežasčių tik pernai arba užpernai baigė studijas. Tai jiems suteikia teisę be jokių problemų teikti paraiškas ir gauti finansavimą. Tada pasižiūri, kad tikrieji pradedantieji lieka už brūkšnio. Tai kelia tam tikrų klausimų.
Suprantu, kad žmonės – skirtingi, skirtingai veikia. Kaip minėjau, pati pirmąją knygą, kuri buvo nacionaliniu mastu gerai įvertinta, išleidau gimnazijos suole. Žinau, kad aš pradedančioji buvau 15, 16 metų, bet kai kurie pradedantieji gali būti ir 40-ies, staiga nusprendę išsileisti. Ir tokių atvejų yra ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Turime vienintelį portugalų literatūros Nobelio premijos laureatą José Saramago, kurio ne viena knyga išversta ir į lietuvių kalbą. Jis buvo žurnalistas ir gal 50-ies metų pradėjo savo grožinės literatūros rašytojo karjerą.
KAROLINA BAGDONĖ. Žemaitė.
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Žemaitė, apie kurią, beje, tinklalaidėje „Rašytnamis“ esame įrašę epizodą – apie jos vėlyvą, kaip rašytojos, startą. Labai skirtingi tie niuansai. Čia yra didelis iššūkis, kaip į tuos finansavimo įrankių apibrėžimus galime tas tinkamiausias apibrėžtis patalpinti. Tas įrankis labai sveikintinas, bet kyla klausimas, ar juo naudojasi tie, kurių įvardinimas žodžiu „pradedantieji“ iš tikrųjų yra toks legitimus.
KAROLINA BAGDONĖ. Čia yra problema, bet neplėtosiu. Su tarybos nariais irgi apie tai kalbėjome. Ir apie starto poziciją – kodėl būtent 5 metai? Bet čia yra pirmi metai, pirmas kvietimas, viskas gali pasikeisti kartu su gairių atnaujinimais ir ilgalaikėje perspektyvoje tai tikrai gali keistis.
Ką būtinai noriu aptarti – tai konsoliduoti komentarai. Karoli, kai dar nebuvai tarybos ekspertu, socialinėj medijoj buvo tavo įrašas apie Rasos Narkūnaitės knygą apie priverstinę migraciją. Pameni?
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Pamenu, pamenu.
KAROLINA BAGDONĖ. Tąkart kritikavai ekspertų komentarą ir raginai tarybą persvarstyti paraišką.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Manau, jie nepersvarstė. Turbūt nėra tokios procedūros.
KAROLINA BAGDONĖ. Ne, nėra. Turi kreiptis į teismą.
Labai trumpai pakalbėkim apie konsoliduotus komentarus, kurie ekspertų darbo grupei yra milžiniškas darbas, kaip Aušra išsamiai papasakojo. Kaip sekasi juos rašyt? Ir koks yra jų tikslas? Padėti pareiškėjui? Pakritikuoti? Paskatinti geriau parašyti paraišką? Pagirti?
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Galiu klausytojams papasakoti, apie ką čia eina kalba. Vienam iš ankstesnių šaukimų dalyvavo iliustratorė Rasa Narkūnaitė. Aš jos nepažįstu. Mačiau jos situaciją – ji norėjo išleisti iliustracijų seriją, berods, knygą apie žmones, kurie per Baltarusijos sieną atvyko į Lietuvą, kai buvo kilus ta vadinama migrantų krizė. Iš to, kokia informacija ji pasidalino, komentaras, kurį jai parašė Kultūros tarybos ekspertai, skambėjo maždaug taip: „tų žmonių istorijos gali būti įdomios pažintiniu požiūriu, bet neaktualios meniniu ir kultūriniu“. Man tai pasirodė absurdas, nes šita tema, apie kurią kalbėjo nuo „Amnesty International“ iki daug kitų organizacijų, buvo labai svarbi. Iliustratorė norėjo sukurti apie tai meninį iliustracijų projektą ir gavo komentarą, kad tai nėra aktualu.
Man tiesiog pasirodė, kad tas ekspertas seka tuometinės Vyriausybės linija: kad taip, tai nėra aktualu ir kad mes negalėtume apie tai kalbėti, nes tų žmonių atvykimas, nežinojimas, ką su jais daryti, žiema ir t. t. – tai buvo nepatogi tema. Man tada atrodė, kad Kultūros taryba to nefinansuos, nes tai tarsi eina prieš valstybės politiką. Man atrodė, kad menininkai gali kritikuot, ką jie nori, ir jie turi būti laisvi tą daryti. Gal per jautriai sureagavau? Tas komentaras, kurį ji gavo, pasirodė daugiau pasakantis apie tą ekspertų grupę negu apie tą autorę. Man tai atrodė neteisinga, nes ta tema daug domėjausi kaip žurnalistas.
O dabar atsakant į klausimą dėl tų komentarų. Daug apie tai mąstau, nes šiemet pradėjau dėstyti Vilniaus universitete žurnalistikos studentams. Jie man atsiunčia savo darbus ir aš jiems duodu kritiką, kuri leistų jaustis, kad jie yra geram kely (nes jie iš tikro yra geram, mokymosi kely), bet kartu gautų kažkokią naudą, kad žinotų, ką daryt toliau. Kiekvienas žodis yra labai labai jautrus.
Šitom dienom buvau „Novus“ festivalyje „Lofte“, kur vyksta naujų grupių pasirodymai. Ten irgi yra komisija. Tai [jos nariai] tiesiog mėgavosi kurią nors muzikos grupę „suvalgydami“, kritikuodami. Man viskas atrodė labai labai žiauru. Žiauri tokia situacija: tas ekspertiškumas tau suteikia galią, bet ką tu su ja darai?
Kaip ekspertas, gavęs tuos [individualius] komentarus, turiu visus komisijos narių komentarus taip pateikti pareiškėjui, kad jis sužinotų savo paraiškos įvertinimą. Tai aš turiu eilutę pliusų ir eilutę minusų. Visus dėlioju – ar čia pliusas, ar čia minusas. Dauguma tų komentarų kartojasi. Pradedu pliusais, pabaigiu minusais ir pabaigoje pateikiu rekomendaciją, kad ištaisius tą ir tą galima aplikuoti dar kartą.
Man labai svarbus tonas. Man svarbu pasakyti, ką ekspertai kritikavo, nenoriu to nutylėti. Bet mano tikslas – kad žmonės perskaitę pagalvotų: „Okey, aš suprantu, ką man reikia daryti, jaučiuosi įkvėptas dar kartą aplikuoti.“ Jeigu jautiesi įkvėptas tiesiog palikti šitą lauką ir su juo neturėti nieko bendro, tai yra blogai. Tada mes prarandam žmogų, o to sau negalim leisti, nes neturim tų žmonių tiek daug. Tai yra labai labai atsakinga. Gal vienas atsakingesnių šito darbo momentų.
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Aš galėčiau paantrinti Karoliui, nes manau, kad yra labai svarbu, ypatingai svarbu, konstruktyvumas rašant komentarus ir, be jokios abejonės, tai labai svarbu ir rengiant paraiškas, kad teikėjai galėtų konstruktyviai, aiškiai, paprastai įvardinti, kokiom priemonėm kažką daro, ko jiems reikia ir ką planuoja.
Aš, kaip ekspertė, jaučiuosi dėkinga, kai tas 200 paraiškų skaitau su visais priedais, jeigu pareiškėjas gerbia tavo laiką ir nesistengia tokios beletristikos rašyt vien dėl to, kad būtų parašyta. Bet viskas yra labai struktūruota, aišku, netgi paryškinta pagal gaires. Tada tu taip ir galvoji: „Puiku, ačiū, žinau, kad ir tas yra, ir tas, ir tas...“
Aš pati, kaip žmogus, kuris vertina, irgi stengiuosi, kai rašau komentarą... Mane tėvai nuo vaikystės auklėjo, kad su kitais elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi. Tai aš to principo irgi laikausi rašydama komentarus – tas gerai, tas galėtų būt geriau, o tą galėtum taip ir taip patobulinti, kad žmogus galėtų panaudoti komentarą kaip tam tikrą įrankį.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Aš labiau jaučiuosi kaip tekstų redaktorius. Kažkokiu būdu turiu sutrumpinti visų komisijos narių mintis, nieko svarbaus neišimdamas ir išlaikydamas autentiškus žodžius ir kalbą, bet kad tai skambėtų kaip vientisas ir rišlus tekstas. Man tai yra daug labiau teksto redaktoriaus nei permąstytojo autorinis tekstas. Ten mano pavardės nėra.
Beje, už šitą darbą ekspertams nėra mokama. Tai kas nors išgirskit.
KAROLINA BAGDONĖ. Pačiai pabaigai – dėl to konsoliduoto komentaro. Pagal Viešojo administravimo įstatymą taryba turi pagrįsti visus savo sprendimus, dėl to atsiranda ir konsoliduoti komentarai. Ar sutiktumėt, kad komentaras būtų tik „finansuoti arba nefinansuoti“. Ar visgi reikia išsamaus?
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Oi ne, reikia reikia.
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Manau, kad tikrai reikia. Nepaisant to, kad prasprūsta į eterį tokių keistesnių komentarų dėl vienokių ar kitokių priežasčių. Pavyzdžiui, kaip ir tas Karolio minėtas, kuris, tikiuosi, neatspindėjo visos ekspertų grupės nuomonės, bet gal yra kažkokio žmogaus tarsi politinė vizija.
Nepaisant to, manau, kad vis dėlto yra nemažai konstruktyvių komentarų ir nemažai teikėjų, kurie reaguoja, įsiklauso į juos. Kiek man teko vertinti, tai paraiškos gerėja, gerėja, gerėja. Aišku, ne visų, bet didžiosios dalies. Matau, kad tas geras komentarų poveikis tikrai yra. Manau, kad tikrai reikėtų jų nemažinti, nes tai svarbus įrankis.
KAROLINA BAGDONĖ. Paskutinis, paskutinis klausimas, nes tikrai daug ir įvairių ekspertų veiklos kampų aptarėm. Jeigu dabar galėtumėt pakeisti vieną ekspertavimo veiklos dalyką, ką norėtumėt labiausiai pakeisti?
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Pasidalinsiu, kokią patirtį turėjau būdamas kitoje ekspertų komisijoje. Yra tokia asociacija AGATA, kuri rūpinasi muzikantų, atlikėjų teisėmis. Jie turi jaunųjų, pradedančiųjų muzikantų fondą ir šiemet nusprendė padaryti eksperimentą – gyvai susitikti su visais pareiškėjais. Ką tai reiškia praktikoje?
4 komisijos nariai sėdi ant sofučių ir pas mus ateina grupė arba solo atlikėjas ir turi apie 20 minučių paaiškinti, ką jis ar ji nori daryti. Labai greitai tampa aišku, ar šis žmogus žino, ką jis nori daryt, ar ne. Tu gali iš karto užduoti klausimus. Tikrai buvo žmonių, kurie man pasirodė be galo talentingi ir kurie gavo finansavimą, bet jei jie būtų parašę paraiškas, aš būčiau labai dėl jų dvejojęs. Galbūt jie dar neturėjo kur pasidaryti įrašų, galbūt... Matau, kaip jie galėjo parašyti prastesnes paraiškas, bet kai juos susitinki gyvai, tu matai, kad „O dieve, mes šitą žmogų turim palaikyti visa savo jėga“. Suprantu, kad AGATA nėra Kultūros taryba. Jos pinigai irgi nėra privatūs, bet ji tarsi turi daugiau laisvės, kaip neatstovaudama ministerijos daliai.
AGATA pabandė eksperimentą. Pasipiktinusių žmonių nebuvo tiek daug, džiugių žmonių buvo labai daug. Rezultatai buvo labai netikėti, nes daug vardų, kurie yra visai nežinomi, gavo gan didelį finansavimą, nes per tą pokalbį sugebėjo įrodyti. Bet tame yra daug daugiau subjektyvumo. Man ta patirtis be galo patiko.
Nežinau, ar tai būtų galima nacionaliniu lygiu perkelti, nes tiesiog per daug pareiškėjų. Bet tai yra daug žmogiškesnis, humaniškesnis santykis su pareiškėju. Visgi paraiška yra nužmoginanti tam tikra prasme. Daug elementų, kurie tau svarbūs, neperteiksi per ją. Kita vertus, esu rašęs studijoms paraiškas ir kitiems finansavimams. Na, jos yra.
Kaip priartėt prie tų žmonių? Kaip su tais pareiškėjais realiai pasikalbėti apie jų kūrybą? Jeigu atsirastų būdų, aš labai džiaugčiausi.
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Turėjau laiko apmąstymams, kol Karolis kalbėjo, nes čia toks sunkus klausimas.
Prisiminiau, kad, kiek man yra tekę dalyvauti ekspertų grupėse, tai faktiškai visose literatūros srities ekspertų grupėse visus kartus ekspertai pasisakydavo už tai, kad ši didžioji sritis – literatūra – vis dėlto būtų išskaidyta į mažesnis sritis. Dabar turim tokį pasiskirstymą, kad visą laiką didžioji dalis – leidybinių projektų. Didesnioji jų dalis yra verstinė literatūra, mažesnioji – lietuvių kalba sukurta originalioji kūryba, taip pat renginiai, festivaliai, atitinkamai – ir kitų sričių.
Po literatūros skėčiu turim tokią problematiką. Tų pinigų yra skiriama tiek, kiek skiriama, bet tarpusavyje konkuruoja labai skirtingo kalibro projektai. Pavyzdžiui, jeigu vien tiktai žiūrime į tą meninės, kultūrinės, literatūrinės kokybės vertinimo skiltį, matom, kad Nobelio premijos laureatai, pagrindinių pasaulio premijų laureatai konkuruoja su pirmąjį romaną norinčiu išleisti autorium. Tada kartojasi – vos ne 7 kartus iš naujo teikiama paraiška. Nepaisant to, kad tos knygos kokybė visai nebloga, bet žmogus lieka už brūkšnio.
Kitas dalykas, kai žiūrim į festivalius, tai turim tą problemą, jei daugiau festivalių ir renginių finansuosim. O vietoj vieno festivalio galėtų būti kokios 6 ar 7 knygos pagal finansavimo dydžius. Tai susiduriam su tuo, kad yra labai skirtingos svorio kategorijos. Tada dar prisideda, kad literatūros srity – ne tik grožinė literatūra, bet faktiškai bet kas. Kas nors iš teatro nusprendė interviu su teatralais leisti – tai pas mus, literatūros srity, iš muzikos – muzikantas leidžia biografiją, nes leidyba. Tada tas kiekis pinigų ir „suvalgomas“.
Prie to dar prisideda tai, kad kitur nėra numatyti finansavimo įrankiai įtraukties projektams, pavyzdžiui, jeigu Brailio raštu norima pagaminti penkias knygeles, o kaštai iš esmės yra milžiniški techniškai. Renkiesi, ar pora su Brailio raštu susijusių projektų, ar realiai 10 ar 15 kitų knygų. Tai yra labai svarbu ir reikia finansuoti. Bet tai galima būtų susieti labiau su švietimu nei su kultūra ar literatūra.
Esame jau ne vieną kartą ir Kultūros tarybos nariams šiuos siūlymus teikę. Kiek mes to siūlom, tai dažniausiai jokio pokyčio, su tuo susijusio, nebūna. Būna, atgal atsakoma – o jūs manot, kad kitose srityse mažiau diversifikacijos? Tai ne. Bet, kita vertus, vis dėlto yra verstinė literatūra ir originalioji literatūra... Ypač kai kalbame apie prioritetą išsaugoti lietuvių kalbą, tai gana liūdna. Nes dažniausiai verstinė literatūra užima didžiąją dalį finansuotinų pozicijų, o lietuvių literatūros kūrinių finansuojama žymiau mažiau.
KAROLINA BAGDONĖ. Labai ačiū jums abiem. Matau, kad vizijos išsiskiria ir lūkesčiai tarybai nemažėja, bet džiaugiuosi, kad šiandien taip išsamiai ir iš įvairių kampų aptarėme ekspertų darbo virtuvę, paraiškas, sąmatas ir tuos nuostabius konsoliduotus komentarus. Labai linkiu, kad 2025 m. finansavimo sezonas būtų lengvesnis. Paraiškų kiekis nemažės, darbo judviem nemažės, bet kad būtų tai, kas jums įdomu ir smagu skaityti, ir kad tie projektai būtų tokie, kuriuos norėtųsi pamatyti gyvai.
(Muzika)
Ačiū, Karoli. Ačiū, Aušra. Ačiū visiems, kurie klausėsi Lietuvos kultūros tarybos laidos „Kultūros ritmas“. O jeigu turit savo minčių, apie ką norėtumėt, kad pakalbėtume, viešai pakritikuoti tarybą ar pasidžiaugti, tai rašykit mums. Ačiū ir iki.
AUŠRA KAZILIŪNAITĖ. Ačiū, Karolina.
KAROLIS VYŠNIAUSKAS. Ačiū labai.
