Iki rugsėjo 27 d. kultūros bendruomenė gali siūlyti kandidatus naujai Lietuvos kultūros tarybos kadencijai. Tarybos narys, architektas Rolandas Palekas, beveik aštuonerius metus prisidedantis prie kultūros finansavimo sprendimų, pasakoja apie tarybos vaidmenį ir jos reikšmę kultūros laukui. Pasak jo, kultūra yra neatsiejama nuo demokratijos ir savimonės stiprinimo, o investicijos į kūrėjus ir pasitikėjimas ekspertais padeda kurti kritiškai mąstančią visuomenę. Ar šie principai išliks ateinančioje taryboje, priklauso nuo mūsų pasirinkimų dabar. Jį kalbino Karolina Bagdonė.
Lietuvos kultūros tarybos nariu esate jau antrą kadenciją. Kodėl nusprendėte juo tapti?
Tąkart, pakviestas, paskambinau pirmosios kadencijos tarybos nariui architektui Kęstučiui Pempei. Jis papasakojo, kaip veikia taryba, ir motyvavo priimti kvietimą. Vienas pagrindinių motyvų, skatinusių tapti tarybos nariu, buvo žingeidumas ir noras plačiau pažvelgti į kūrybinį lauką, pamatyti kontekstus. Visada galvojau, kad užsidarymas siaurame aruode neproduktyvus, o įdomiausi dalykai vyksta kažkur paribyje.
Tapti tarybos nariu taip pat yra atsakomybė ir tam tikra garbė, pasitikėjimas. Jauti, kad jei kas nors tave pasiūlo, tai reiškia, kad suteikia pasitikėjimo kreditą. Visą gyvenimą mokausi sakyti „ne“, bet ši galimybė buvo per svarbi, kad ją atmesčiau.
Su kokiais lūkesčiais prisijungėte prie Lietuvos kultūros tarybos? Kaip taryba atrodė iš išorės, o kokia ji pasirodė iš vidaus? Dabartinė Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė yra minėjusi, kad pradėjus dirbti ją nustebino meno ir teisės santykis. O jus?
Problemiškas tas meno ir teisės santykis. Tikiu, ne viską galima išmatuoti. Pasižiūrėkim, kur mes einam dabar – viską norime suskaičiuoti. Ryškus pavyzdys – neseniai pasibaigęs Europos futbolo čempionatas. Žaidėjai glėbesčiuojasi po įvarčio, tribūnos alpsta iš džiaugsmo, bet ne, kažkas dar tikrina, skaičiuoja. Matuoja. Ir tada atšaukia įvartį – ir visi vėl, kaip niekur nieko, ramūs. Kažkoks feikas. Dingsta nuoširdaus plojimo momentas. Mes jį eliminuojam. Dingsta pasitikėjimas žmogumi, šiuo atveju futbolo teisėju, ekspertu, ir jo neatšaukiamu momentiniu vertinimu. Nebelieka vietos žmogiškai klaidai, tam netikslumui, kuris, manau, turi ypatingą vertę. Kuo labiau bandysim eliminuoti žmogišką klaidą, tuo labiau jos pasiilgsim. Ji taps vertybe, nes mes vis dėlto esam gamtos dalis, o jai būdingos natūralios klaidos.
Architektas, Lietuvos kultūros tarybos narys Rolandas Palekas. Vytenio Budrio nuotrauka
Bet skirstant finansavimą nepavyktų klysti.
Suprantu, bet norėčiau pereiti prie ekspertinio vertinimo fenomeno. Nėra išrasto geresnio būdo vertinti nepamatuojamus dalykus. Dažnai mūsų projektai – tie, kuriuose slypi meniniai klausimai – yra būtent tokie. Kaip tu gali pamatuoti meną? Gali pamatuoti meną tuo pačiu nepamatuojamu. Tą gali padaryti tik ekspertai, turintys didžiulę vidinę ir vertybinę biblioteką, sukaupę daug žinių ir profesinę intuiciją. Jie nebūtinai gali paaiškinti, kodėl tiki vienu ar kitu projektu. Bet jei turi bendruomenės pasitikėjimo kreditą – kaip ir mes, tarybos nariai, išrinkti per daugiapakopę rinkimų sistemą, arba kaip mūsų išrinktieji ekspertai, kurie, tikime, yra geriausi savo sričių atstovai, kodėl tada netikėti jų sprendimais? Kodėl reikia prašyti visa tai įrodyti skaičiais ir matuoti liniuote? Man tai atrodo esminis prieštaravimas. Valstybė ir visuomenė, mano manymu, įvaro save į kampą, kai viską bando pamatuoti.
Kai klausi apie teisinį išsilavinimą ir teisinius dalykus, tai teisė irgi yra apie išmatuojamumą. Kažkas iš anksto nustato taisykles, o kiti turi jų laikytis. Esi tiek geras, kiek atitinki taisyklę, ir tiek blogas, kiek jos nesilaikai. Bet meno laukas visai apie kitką – jis įdomiausias būtent tada, kai taisyklės laužomos. Man atrodo, kad čia reikia balanso. Mes negalime nematuoti, bet taip pat turime pasitikėti ekspertų institucija. Net jei ekspertas prastai suformuluoja komentarą, didesnė vertybė yra visiškas pasitikėjimas ekspertine institucija, o ne reikalavimas kaskart viską tiksliai įrodyti ir apsiginti.
Su trečiąja Lietuvos kultūros tarybos narių kadencija prasidėjo ir pokyčiai – dailės, fotografijos ir tarpdisciplininio meno sritys sujungtos į vizualiuosius menus, architektūra ir dizainas tapo taikomųjų menų sritimi, o teatras, šokis ir cirkas – scenos menais. Ar tai pasiteisino?
Yra pliusų ir minusų. Nesu visiškai įsitikinęs, kad tai buvo vienintelis teisingas sprendimas. Jį priėmėme pirmąją Ukrainos užpuolimo dieną ir man tas tarybos susitikimas labai įsiminė. Atrodo, yra vidinių pliusų – administracinių resursų panaudojimo prasme – ir, kaip jau minėjau, įdomiausi dalykai vyksta kažkur ribose, o ne uždarytame puode. Tai buvo bandymas, savotiškas kvietimas kultūros lauko dalyviams mąstyti plačiau. Taip pat ir ekspertams plėsti savo erudiciją, domėtis giminingomis sritimis. Tačiau tas suartėjimas turėtų būti natūralus, be spaudimo.
Ne kiekvienas šių jungimų aiškiai pasiteisino, bet jei žiūrėtume į vidurkį, manau, kad labiau pasiteisino nei ne. Pavyzdžiui, vizualiuosiuose menuose, kur ir iki tol dailė dažnai teikdavo tarpdisciplinines paraiškas, šis jungimas akivaizdžiai pasiteisino. Tačiau kyla klausimas, kaip fotografijos sričiai pavyko ten įsilieti. Scenos menuose, atrodo, taip pat pasiteisino. Ar buvo gera mintis jungti dizainą su architektūra? Ar jie natūraliai susilieja? Gal?
Tai sudėtingesnis klausimas, nes dailės ekspertai dažniausiai gerai pažįsta tarpdisciplininio meno kūrėjus, tačiau architektūroje ir dizaine masteliai skiriasi. Taikomieji menai, pavyzdžiui, juvelyrika, tekstilė ar keramika, galėtų labiau dalyvauti, nes jie irgi yra taikomieji, tačiau kartu labiau meniški. Man didžiulį įspūdį paliko Sigito Virpilaičio paroda „Apie apyrankę“. Sukurti tokią užburiančią parodą ir taip sprogdinančiai interpretuoti apyrankės sąvoką – šmaikščiai ir paveikiai... Man buvo didžiulis įspūdis. Tačiau juvelyrų paraiškų maža iki šiol.
Palyginus su dizainu, kur stalo, kambario dydžio objektus, drabužius, ar su juvelyrika – kur aksesuarus, architektūros masteliai labai skiriasi. Juk kalbame apie urbanizmą, miestus, kvartalus ir su tuo susijusią problematiką. Nors šios sritys ir giminingos, architektai mažiau pažįsta dizainą, o dizaino ekspertai – architektūrą.
Bet pažvelkime į kitą pusę. Man įdomu, kaip dizaino ekspertai, kuriais tikrai pasitikiu – stiprūs žmonės, išmanantys savo sritį, vertina architektūros projektus? Man tai nuoširdžiai įdomu. Jei sakome, kad architektai kuria ne tik architektams ar tiems, kas domisi architektūra, gal iš tiesų naudinga, kad jungtinėje ekspertų grupėje dalyvauja ir dizaino ar tarpdisciplininio meno arba, tarkim, filosofijos atstovai. Jie gali padėti pažvelgti į projektus visai kitu kampu, suteikdami platesnį vertinimą.
.jpg)
Lietuvos kultūros tarybos komanda STASYS MUSEUM. Pauliaus Židonio nuotrauka
Sustokime ir dar prie neaptartos literatūros srities. Iš jos ekspertų ir pareiškėjų girdisi lūkestis keliauti priešingu keliu: atskirti tam tikras paraiškas – vertimų, originaliosios kūrybos, leidybos, vaikų literatūrą, renginius ir pan. Juk kai kurie ekspertai daugiau dirba su originaliąja kūryba, bet mažiau su vaikų ar neorganizuoja renginių. Taip pat skiriasi ir šių paraiškų mastas – neretai vieno festivalio biudžetas gali būti toks, kad užtektų išleisti bent keletą knygų. Ar nėra grėsmės, kad atskyrimas ir sudėliojimas į skirtingas „dėžutes“ labiau uždarys nei padės literatūrai?
Būtent. Tai gali paskatinti užsidaryti, dėl to nemanau, kad reikia tokių „dėžučių“. Plataus akiračio literatūros ekspertas tegul ir vertina, kas tuo tarpu aktualiau – konkretus literatūros festivalis ar keletas naujų knygų. Man šis noras puikiai suprantamas ir kyla iš saugumo bei ramesnio gyvenimo poreikio. Kiekvienas kūrėjas ar nevyriausybinės organizacijos narys priverstas galvoti, kaip išgyvens kitais metais, kaip išlaikys šeimą ar būstą. Kai esu tam tikros „dėžutės“ lyderis, didelė tikimybė, kad būsiu finansuotas, nes jai skirtas „garantuotas maišelis“ – tuomet jaučiuosi saugesnis. Gerokai sunkiau konkuruoti su tuo, ko nežinai ir negali prognozuoti.
Tačiau reikia pabrėžti, kad konkrečiai programai jūsų minėtu „garantuotu maišeliu“ fiksuojama lėšų suma, kurią padidinti esant reikalui gali būti gerokai sunkiau. Juk dabar tarybos nariai turi gerokai daugiau laisvės skirstydami kvotą meno srityse.
Meno sričių sujungimas palieka daugiau galimybių kuo objektyviau ir racionaliau paskirstyti tuo metu turimus resursus, atsižvelgti į paraiškų kontekstą. Yra buvę, kad užderėjo mažai ir silpnų cirko srities paraiškų, kai net nebuvo ko finansuoti. Tačiau tuo pat metu teatro srityje buvo daug stiprių paraiškų. Kai finansavimas veikia susisiekiančių indų principu, turime daugiau galimybių protingai jį paskirstyti.
Daug kalbėjome apie neužsidarymą tik savo „dėžutėje“ ir atvirumą, bet vis tiek noriu sustoti prie jums geriausiai pažįstamos architektūros srities bei jos atstovų (ne)dalyvavimo Lietuvos kultūros tarybos stipendijų konkursuose. Nuo 2014 m. iki 2022 m. šios srities projektų ir stipendijų finansavimas išaugo net 152 proc. Dar 2014 m. buvo skirta 354 tūkst., o 2022 m. – 891 tūkst. eurų per metus. Tačiau net ir augant finansavimui architektūros sritis vis dar sulaukia labai mažai individualių menininkų paraiškų – jas teikia nedidelė dalis asmenų, dažniausiai gyvenančių Vilniuje. Kodėl taip nutinka?
Tai atskleidžia tam tikrą architekto darbo specifiką. Šio lauko praktikai dažniausiai turi savo projektavimo studijas ar dirba jose, kuria, stato ir prižiūri projektus, paraiškos Lietuvos kultūros taryboje jiems nėra vienintelis galimas pajamų šaltinis. Esant dideliam užimtumui, laiko vykdyti kitas, su užsakymu nesusietas veiklas stinga. Kitaip – su architektūros teoretikais, aktyvistais. Jų, džiugu, vis daugiau ir, manau, būtent jie pamažu didina individualių architektūros stipendijų skaičių.
Ne visi, ypač jauni, turi užsakovų, tačiau jie stengiasi kurti ir auginti save kaip asmenybes, kaip kūrėjus, ieško ryšių užmezgimo galimybių gavę mobilumo stipendiją. Jų kasdienis kūrybinis interesas nesunkiai pritaikomas Lietuvos kultūros tarybos stipendijos formatui. Reikėtų nepamiršti, kad stipendija taip pat yra pajamos, padedančios kūrėjui pragyventi užsiimant savo profesija. Dėl to labai svarbi individualių stipendijų politika. Apskritai stipendijos turėtų vis labiau stiprėti, įvairėti ir gauti vis didesnę finansavimo „pyrago“ dalį.
Kiek pati taryba galėtų tapti tokio stipendijų modelio iniciatore?
Galėtų ir jau dabar tai darome. Štai atsirado pradedančiojo kūrėjo stipendija. Per šių metų Lietuvos kultūros tarybos forumą labai aiškiai išgirdome, kad reikėtų ir brandžių kūrėjų stipendijos. Tarkim, kūrėjams, kurie galbūt nebe tokie aktyvūs savo veikloje, bet turi vertingus archyvus, kuriuos būtina sutvarkyti, o jie nori ir dar gali tai daryti. Juk tie archyvai yra mūsų kultūrinis turtas. Pavyzdžiui, Antano Sutkaus archyvas – galime tik bandyti įsivaizduoti jo vertę. Ar kokia nors valstybinė institucija ar muziejus ketina jį įsigyti? Ar jis iškeliaus į užsienį, ar bus išparduotas dalimis?
Dar noriu šiek tiek paprovokuoti. 2022 m. Venecijos architektūros bienalei buvo paskelbtas antrasis konkursas, nes pirmajame Lietuvos kultūros tarybos nariai, remdamiesi ekspertų rekomendacijomis, nusprendė nefinansuoti vienintelės pateiktos paraiškos. Menininkė ir tyrėja Kristina Mažeikaitė socialinėje medijoje itin kritiškai atsiliepė apie 2023 metų Venecijos architektūros bienalę teigdama, kad ji priminė bakalaurų darbų peržiūras – idėjos banalios, raiška primityvi, o pati bienalė prarado savo vertę. Nuo 2015 m. taryba sulaukė 21 paraiškos, o finansuotos 5. Kodėl architektūros srities atstovai taip menkai dalyvauja šiame konkurse? O gal reikėtų ieškoti kitų vietų, į kurias valstybė galėtų investuoti?
Nemanau, kad reikėtų nusisukti nuo Venecijos architektūros bienalės. Architektūros srityje tai pats svarbiausias renginys – matomiausias, sukeliantis daugiausiai rezonanso ir grįžtamojo ryšio. Mes ten atrodome visai neblogai. O ką jau kalbėti apie Venecijos šiuolaikinio meno bienalę. Žinoma, galima diskutuoti apie tendencijas ir kartojimąsi, bet prestižo prasme tai yra vieni svarbiausių renginių pasaulyje. Žinau, kad mano kolega tarybos narys Deimantas Narkevičius galėtų geriau palyginti, nes menai turi ir kitų ne mažiau svarbių platformų, renginių, mugių, parodų. Bet Venecija architektūrai vis tiek lieka svarbiausia.
Viena iš pasyvumo priežasčių – ta, kad daugybę metų nekinta Venecijos architektūros bienalės programos kvota, ji vis dar yra 200 tūkst. eurų. Per tą laiką kainos drastiškai pasikeitė, ypač patalpų nuomos. Mes tikimės sulaukti daug norinčių dalyvauti, bet jiems paraštėje sakome: „Jūs gausite labai mažą biudžetą, lyginant su tuo, ką turėsite išleisti, o kitus pinigus susiraskite patys. Ir šiaip viską darysite patys.“ Neturėtume tikėtis anšlago tokiomis sąlygomis. Manau, kad turi būti adekvatu – žmogus turi jaustis orus. Laimėjęs mūsų vidinį konkursą, jis pirmiausia turėtų susikoncentruoti į tai, kaip geriau ir įtaigiau realizuoti savo idėją bienalėje, o ne rūpintis, iš kur gauti papildomų lėšų.
Šiandien, siekiant būti atrinktam Lietuvos kultūros tarybos konkurse, skirtame Venecijai, stiprios idėjos nepakanka, savęs prodiusavimo dedamoji tampa gal net lemianti. Tad neturėtume tikėtis didelio paraiškų skaičiaus, kol konkurso laimėtojams nepasiūlysime atitinkamos globos, valstybės lygmeniu, su patirtimi, su venecijietiškos specifikos išmanymu.
„Vaikų miško paviljonas“, „La Biennale di Venezia 2023“. Rasos Juškevičiūtės nuotrauka
Gera proga pakalbėti apie pačios tarybos biudžetą finansavimui. Šiemet jis yra 20,65 mln. eurų, o pernai buvo 22,38 mln. eurų. Ką pati taryba turėtų padaryti, kad biudžetas augtų?
Neseniai taryba inicijavo susitikimą su premjere Ingrida Šimonyte ir man pasirodė, kad buvome išgirsti. Kaip bus toliau, dar reikės palaukti, bet darome, ką galime. Visiškai suprantu geopolitinius iššūkius ir be galo svarbu pasirūpinti krašto gynyba. Tačiau kultūra yra dar fundamentalesnis klausimas. Iš kultūros galima tiesiogiai išvesti nuorodas į mūsų rinkėją. Jo vertybės, jo baimės yra tiesioginis atspindys to, ką matome Seime. Tai labai susiję dalykai. Investicija į kultūrą yra investicija į mūsų savimonę, orumą, pasitikėjimą, sveiką, kritiškai mąstančią, bet kartu girdinčią visuomenę.
Liko paskutiniai trečiosios kadencijos metai. Kokie stabilūs dalykai ar pokyčiai kultūros bendruomenės laukia?
Esu iš tų, kurie linkę kurti pokyčius evoliucijos būdu. Manau, kad turime nepamiršti, jog jau esame sukūrę (ačiū ją kūrusiems) puikią sistemą – kultūros ir meno lauko savivaldą. Kūrėjas gali parašyti projektą, kuriame kritikuoja tuo metu valdančius politikus, ir vis tiek surinkti daugiausia balų ir gauti finansavimą. Politikai neturi jokio įrankio jį užtildyti ar kitais metais neskirti finansavimo. Tai yra didžiulė vertybė – savivalda, kuri veikia per geriausiai lauką išmanančių ekspertų vertinimą. Todėl turime ir toliau rūpintis šia sistema, kviesti vertinti projektus pačius geriausius ekspertus, kad tai taptų garbe ir prestižu. Tarybos nario pozicija turėtų būti siekiamybė. Svarbiausia – kurti tokį klimatą ir branginti bendrapiliečių pasitikėjimą kultūros savivalda, pagrįsta ekspertiniu vertinimu.
Kitas svarbus žingsnis – labiau orientuotis į kuriantį žmogų. Turim kviesti užtikrinti orų menininkų atlygį projektuose, bet taip pat svarbios ir stipendijos. Reikia plėsti individualių stipendijų spektrą ir jų proporcijas bendrame finansavimo krepšelyje. Eidami šiuo keliu kartu stiprinsime nevyriausybinį sektorių, kuris yra be galo svarbus, nes ten ir vyksta progresą katalizuojantys kultūros ir meno procesai.
