Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė praėjusią savaitę dalyvavo Šiaurės, Baltijos šalių ir Jungtinės Karalystės menų tarybų ir kultūros fondų susitikime, kuris vyko Osle, Norvegijoje. Susitikimą organizavo Norvegijos menų taryba siekdama stiprinti tinklą, kuris yra grindžiamas poreikiu sujungti minėtas šalis į tvarų, konkurencingą ir patrauklų kultūrinį regioną. Nors šalys skiriasi savo dydžiu, skirtingomis politinėmis ir ekonominėmis aplinkomis, vis dėlto kultūros sektorių plėtros klausimai ir iššūkiai yra panašūs.
Susitikime gyvai dalyvavo Norvegijos, Švedijos, Suomijos, Anglijos ir Škotijos menų tarybų, Latvijos ir Estijos kultūros fondų ir bendro Šiaurės šalių kultūros fondo vadovai, nuotoliu prisijungė Velso ir Šiaurės Airijos menų tarybų atstovai. Susitikimo metu buvo surengtos trys pagrindinės sesijos. Pirmoje buvo kalbėta apie regioninį bendradarbiavimą, pristatyti Šiaurės ir Baltijos kultūros fondų atvejai, antroje – apžvelgtos menininkų kūrybos sąlygos, analizuojant Suomijos ir Škotijos iniciatyvas, aptariant situaciją Švedijoje, Norvegijoje ir Estijoje, trečioje – diskutuota aplinkos apsaugos ir žaliojo mobilumo temomis.
„Be galo smagu, kad Lietuvos kultūros taryba jau ne pirmus metus dalyvauja Šiaurės-Baltijos regiono formate, kurį šiemet sustiprino Jungtinės Karalystės kraštai, nepaprastai susirūpinę „Brexit“ padariniais ir tarptautinių ryšių stiprinimu. Tokiu būdu į šį sąskrydį susirinko labai stipri europietiško Šiaurės lanko menų tarybų grupė, kuri meno finansavimą pagarbaus atstumo principu nuo politinių įtakų vykdo jau 70 ar 50 metų, tad visos susitikime įgytos žinios labai vertingos“, – įspūdžiais dalinosi Asta Pakarklytė.
Šiaurės Europos menų tarybų vadovai. Organizatorių nuotrauka
Tvarios menininkų kūrybos sąlygos
Daugiausia dėmesio sulaukė menininkų kūrybos sąlygų ir atlygių sesija, nes dėl pastarųjų susirūpinusios visos dalyvavusios šalys, įskaitant net ir tokias stiprias Europos ekonomikas kaip Jungtinės Karalystės, Švedijos ar Suomijos. Daugelis šalių siekia menininkų stipendijos dydį sieti su vidutiniu šalies atlyginimu ir diegti tvarias, ilgų nuotolių schemas, stipendijas ryškiausiems menininkams skiriant net ir dešimčiai metų, kaip kad tai daro Norvegijos menų taryba.
„Jeigu žiūrėti į trumpą mėnesio nuotolį, menininko stipendija Norvegijoje sudaro 63 % vidutinio šalies atlyginimo po mokesčių, tad atrodytų, nieko čia įspūdingo. Bet esmė ta, kad norvegams laikina, trumpo nuotolio stipendija kūrybai prasideda nuo vienerių metų. Norvegai susitikime daug kalbėjo apie stipendijų ir menininko profesijos tvarumą, todėl nenuostabu, kad jie orientuojasi į 3, 5 ar 10 metų valstybės investicijas į perspektyviausius menininkus, skirdami vadinamąsias „darbo stipendijas“, – pasakojo A. Pakarklytė.
Norvegai orientuojasi į ilgalaikį kūrybos sąlygų tvarumą ir sako, kad „stipendijos yra vienas efektyviausių menininkų ekonomikos įrankių“. Norvegija menininkų stipendijoms skiria 1,6 % viso valstybės biudžeto kultūrai arba 36 % Norvegijos menų tarybos lėšų, tuo tarpu Lietuva menininkų stipendijoms skiria 0,4 %, t.y. 4 kartus mažiau viso valstybės biudžeto kultūrai arba 8,3 % Lietuvos kultūros tarybos lėšų, vėlgi, 4 kartus mažiau.
„Lietuvos kultūros taryba teoriškai gali skirti iki 7 200 eurų menininkui per metus, bet praktiškai tokios apimtys pasitaikė tik prieš pandemiją, nes pandemijos pradžioje iš esmės nusėsta iki 3 mėnesių, po to 6 mėnesių, dar vėliau 9 mėnesių stipendijų ir tik šiais metais bandoma grįžti į metų trukmės stipendijas. Jau nekalbant apie tai, kad Lietuvos kultūros tarybos stipendija – 600 eurų / mėnesį yra mažiausia iš visų Šiaurės lanko šalių ir nuo 2023 m. sausio 1 d. taps mažesne už minimalią algą“, – teigė A. Pakarklytė.
Stipendijų modelį keičiantis darbo santykių eksperimentas
Susitikime didelio dėmesio sulaukė Suomijos pristatytas menininko įdarbinimo ir algos eksperimentas, pereinant nuo stipendijų modelio prie darbo santykių. Šioje pilotinėje programoje ketinama atrinkti 20 menininkų, kurie 2 metus gautų reguliarų vidutinį šalies atlyginimą, vadinasi, turėtų ir socialines garantijas. Suomijos taryba finansuos darbo vietą organizacijoje, kurią išsirinks menininkas bendru šalių sutarimu. Atskiras ataskaitas kiekvienais metais teiks abu.
Pirmininkės pasakojimu, „dėl šio principo Suomijoje diskutuota 4 metus, kol pagaliau nuspręsta imtis veiksmų ir bandyti. Galbūt eksperimentas visiškai nepasiteisins, tačiau iniciatyvos lygmenyje idėja panaši į socialiai atsakingą investavimą. Kita vertus, Anglijos menų tarybos atstovai išsakė ne vieną abejonę, pavyzdžiui, kad produktyvumas, kūrybingumas ir kokybė nebūtinai susiję su atlygio dydžiu, jo trukme, reguliarumu ir socialine apsauga. O kas atsitiks menininkams po tokios „darbo stipendijos“? Baisi abstinencija...“.
Stiprios kūrybinės sąjungos
Kalbant apskritai apie kūrybos sąlygas ir menininkų atlygius – padėtis netenkina visų susitikime dalyvavusių šalių, tačiau, skirtingai nuo situacijos Lietuvoje, senosiose demokratijose veikia nepaprastai stiprios kūrybinės sąjungos, kurios aktyviai užsiima lobizmu, advokacija ir menininkų teisių atstovavimu, pasitelkę teisininkus ir analitikus inicijuoja derybas su politikais ir kitais sprendimų priėmėjais.
„Švedijos kūrybinės sąjungos ne tik skelbia ir kiekvienais metais peržiūri rekomenduojamus įkainius už kūrybą ar meno atlikimą, bendradarbiauja su Švedijos menų taryba, kad ši pareiškėjams ir ekspertams rekomenduotų į juos atsižvelgti, bet ir skelbia organizacijų juoduosius sąrašus, viešindama įstaigas, kurios menininkams mokėjo mažiausiai arba iš viso neskyrė jiems jokio atlygio“, – pasakojo A. Pakarklytė.
