Naujienos

• „Spotify“
• „Apple Podcasts“
• „YouTube“:

Skaitykite tinklalaidės transkripciją:

KAROLINA BAGDONĖ. Šiemet Lietuvos kultūros taryba (LKT) mini savo veiklos dešimtmetį. Per tą laiką dirbo trys Lietuvos kultūros tarybos narių susirinkimo kadencijos, tiksliau įpusėjo trečioji, darbuojasi antroji Regioninių kultūros taryba, formuojanti „Tolygios kultūrinės raidos“ programos prioritetus ir vertinanti jos paraiškas. Per dešimtmetį LKT ekspertų buvo 900 kultūros ir meno profesionalų. Žinoma, vyko nuolatinė komandos kaita.

2014–2023 m. Lietuvos kultūros taryba paskirstė daugiau kaip 200 mln. eurų. Ji sulaukė 70 tūkst. paraiškų ir per savo mechanizmą viešojo konkurso būdu finansavo beveik 26 tūkst. sumanymų.

(muzika)

Apie Lietuvos kultūros tarybą greičiausiai savo matymą turi kiekviena (-s) paraiškos teikėja (-s), projekto vykdytoja (-s), ekspertas (-ė) ir LKT komandos narys (-ė). Tačiau atrodo, kad tie, kurie susiduria su ja iš arčiau, pamato įvairias ir skirtingas perspektyvas. Norisi pasikalbėti apie įvairias LKT perspektyvas, jos dešimtmetį, kaip įstaiga atrodo iš vidaus ir išorės.

Apie tai pasakoja buvęs Lietuvos kultūros tarybos administracijos direktorius, o dabar Prezidento patarėjas Mindaugas Bundza ir menotyrininkas, ilgametis LKT ekspertas, o dabar ir Regioninės kultūros tarybos narys Ernestas Parulskis. Su jais kalbasi Karolina Bagdonė.

KAROLINA BAGDONĖ. Abu su Lietuvos kultūros taryba esate nuo jos pradžios. Jūs, Mindaugai, į komandą prisijungėte 2014 metais, o jūs, Ernestai, prisijungėte kaip ekspertas...

ERNESTAS PARULSKIS Taip, irgi nuo 2014 metais, kaip tik prieš laidą pasižiūrėjau, kada gavau pirmą laišką iš ltkt.lt. Tai buvo 2014 metų laiškas, kad aš atrinktas į ekspertų grupę.

KAROLINA BAGDONĖ. Visus dešimt metų esat kartu. Kaip atrodė Lietuvos kultūros taryba, kai joje prieš dešimt metų pradėjote dirbti?

ERNESTAS PARULSKIS. Man ta pradžia buvo pakankamai nuosekli. Nebuvo staigaus slenksčio peržengimo, nes prieš tai dar kurį laiką paraleliai buvau ir Spaudos ir rėmimo fondo ekspertu. Dar pačioje pradžioje galvojau, kad Lietuvos kultūros taryba yra tas pats, kas Spaudos ir rėmimo fondas, tik kiti pinigai. Vėliau, gana greitai supratau, kad skirtumai yra ir pakankamai ženklūs, bet norėdamas išlaikyti mūsų pokalbio dinamiką, dabar nesakysiu. O jei nepamiršiu pasakysiu vėliau.

MINDAUGAS BUNDZA. Mano ta pradžia buvo iš kelių perspektyvų. 2014 metais tai buvo mano pirmoji rimta darbovietė. Jei Ernestas emailus žiūrėjo, aš nežiūrėjau, bet prisimenu, kad pradėjau dirbti balandžio mėnesį, prieš tai pamatęs konkurso kvietimą socialiniuose tinkluose. Suaplikavau tuo metu ir pradėjau darbuotis. Aš atradau organizaciją jauną, nes jai buvo keli mėnesiai. Kaip tik neseniai buvo paskelbti pirmieji rezultatai. Tai sujudimo kultūros bendruomenėje dėl to virsmo iš Kultūros rėmimo fondo į Kultūros tarybą natūraliai buvo. Tai jauna, dinamiška organizacija kūrėsi su tuometinės pirmininkės Dainos Urbanavičienės lyderyste, su pirmosios kadencijos Tarybos nariais.

Tuo metu administracijoje buvo gal 15 ar 16 žmonių. Nors aplikavau į Stebėsenos ir analizės skyrių į specialistų lygmenį, bet jau pirmosiomis darbo dienomis buvo pasakyta, kad šiek tiek tas funkcijas reikės pristabdyti, nes yra daug darbo su paraiškom ir ataskaitom. Mus, kelis žmones, permetė darbuotis su paraiškomis ir konkursais. Tai tokia buvo pradžia.

KAROLINA BAGDONĖ. Kodėl nusprendėte prie jos prisidėti? Juk Tarybos įkūrimas buvo sudėtingas procesas. Kultūros bendruomenė buvo susiskaldžiusi – vieni pasitikėjo, kiti bijojo, vieni kritikavo, kiti tikėjosi visiško proveržio.

MINDAUGAS BUNDZA. Aš pradėsiu. Mano motyvacija ir motyvai buvo visiškai pragmatiniai. Ieškojausi darbo ir atsitiktinai pamačiau tą kvietimą. Bet, aišku, ruošiantis darbo pokalbiui, pradėjau žiūrėtis, kas čia per organizacija. Kaip ir minėjau, kaip tik prieš porą savaičių buvo finansavimo konkursų rezultatai. Dabartinėse Tarybos patalpose, pirmame aukšte tokioje salytėje buvo padaryta konferencija pristatanti rezultatus. Tikrai buvo daug netikrumo, ką ir jūs minite, situacija jausmo.

Man ruošiantis tam darbo pokalbiui, tikrai buvo bandymų ir pačiam susigaudyti tose aplinkybėse. Nesakyčiau, kad buvau tuo metu, 2014 metais, labai plačiai ar išsamiai susipažinęs su institucijomis, kurios veikia kultūros politikos ar bendrai politikos srityje. Tai tų niuansų tikrai negalėjau užčiuopti, ką užčiuopiau pradėjęs dirbti. Mano pradžia buvo tokia pragmatinė, iš vadinkim savanaudiškų paskatų.

ERNESTAS PARULSKIS. O maniškė irgi vadinkim tokia lyg ir sietųsi su jumis, su jūsų paskata, bet jinai yra truputį blogesnė, nes nusprendžiau patekti į ekspertus dėl arogancijos. Ta arogancija kilo dėl mano minėto darbo kaip ekspertas Spaudos rėmimo fonde. Buvau patenkintas savo darbu tame fonde, bet nepatenkintas pačia institucija. Man atrodė, kad viskas yra ne taip ir kad viską galima padaryti geriau. Jau buvau šiek tiek dirbęs ne kaip ekspertas, bet kaip paraiškų teikėjas su Kultūros rėmimo fondu. Sudėjau abidvi patirtis ir nuostatas, kad aš protingiausias ir žinau, ką daryti. Štai yra nauja institucija ir man atrodė akivaizdu, kad turiu gelbėti šalį ir šalies kultūrą. Viskas aišku buvo gerokai ne taip, bet intencija tokia. Arogancija.

KAROLINA BAGDONĖ. O su kokiais lūkesčiais atėjote? Ką matėt kaip Tarybos esmę?

ERNESTAS PARULSKIS. Prieš pradedant darbą, dar nežinant, kaip jis vyks, aš norėjau įgyvendinti jokiais būdais ne svajonę, ar misiją, bet aš buvau įsitikinęs, kad kiekvienas geras projektas turi gauti finansavimą. Vėlgi yra tas arogantiškumo slenkstis, bet jis yra pakankamai realus. Tikrai įsivaizduoju, kad tie paraiškų teikėjai, kurie negaudavo finansavimo, gali su manimi nesutikti. Bet man iki šiol atrodo ir net ne atrodo, bet savo subjektyvioje aplinkoje aš žinau, kad nebuvo nei vieno gero projekto, kuris negautų finansavimo. Būdavo, aišku, kelios organizacinės klaidos, kai projektai patekdavo ne pas tuos ekspertus, bet tai išimtys, o ne būsena. Tas noras, kad kiekvienas geras projektas turi gauti finansavimą, jis ir yra ta bazė.

MINDAUGAS BUNDZA. Aš kadangi aplikavau į tą Stebėsenos ir analizės [skyriaus] poziciją, tai prisimenu, kad ruošiantis darbo pokalbiui, dėliojau modelius, sistemas, kaip galima būtų įtraukti kuo platesnę tyrėjų bazę, akademinę bendruomenę ir t. t. Vėlgi realybė dėl tam tikrų priežasčių buvo šiek tiek kita. Bet po to, darbo eigoje mano planus, pagal pakoreguotą objektyvią realybę, kitais formatais, sekančiais etapais pavyko įgyvendinti.

KAROLINA BAGDONĖ. Kadangi galima taip sakyti – Tarybą pažįstate ir iš vidaus, ir išorės, tai norisi pakalbėti, kaip atrodo tie procesai būnant ir viduje, ir išorėje. Jūs, Mindaugai, esate išorėje, nors tikrai aktyviai sekatai Lietuvos kultūros tarybos veiklą ir, tikiu, ji yra nuolat jūsų galvoje ir darbotvarkėje. O jūs, Ernestai, esate Regioninės kultūros tarybos narys. Tarsi ir viduje, bet ir išorėje.

Kaip minėjau laidos pradžioje, tie, kurie ateina į Tarybą lyg ir pakeičia savo matymo perspektyvą. 2022 metais atlikome apklausą, kaip Tarybą mato pareiškėjai ar apskritai žmonės, susiję su kultūra. Jos respodentai teigė, kad „pasitikiu organizacija, bet nepasitikiu sprendimais“ arba „kai gaunu finansavimą, pasitikiu, kai ne – nepasitikiu“, arba, „kai pabūnu viduje, ji atrodo visai kitaip“. Kaip Taryba atrodo, kai esate lyg ir abiejose barikadų pusėse?

ERNESTAS PARULSKIS. Tos situacinės kaitos dėlionės, susijusios su pačia organizacijos istorija ir jos kaita, kurioje dalyvavau kaip vidinis ekspertas. Iš ekspertavimo pusės ta kaita ypatingai gerai matosi.

Priminsiu savo nuotykį, kai prieš laidą peržiūrėjau savo susirašinėjimo paštą ir ten buvo beveik tūkstantis gautų laiškų ir turbūt tūkstantis laiškų atsakytų. Tuo pačiu prikabintos bylos. Pasižiūrėjau pirmuosius savo paties ir kitų vertinimus. Mano, aišku, irgi nebuvo tobulos ekspertizės, bet kai kurių ekspertinė išvada buvo tokia – vienas žodis – „Neremti“ arba „Remti“. Tai atrodė visiškai natūralu.

Kalbėdavom, kad galbūt reikėtų šiek tiek labiau argumentuoti, bet faktiškai galvojom, kad viskas gerai. Bet kai prisimenu praėjusiais ar už praeitais metais darytas jau paskutiniąsias ekspertizes, kur aš dalyvavau posėdžiuose. Tai ta ekspertų būsena ir supratimas, kad reikia atsisakyti nevisiškai sąmoningos arogancijos (dabar jau kitokios arogancijos) ir kuo išsamiau, empatiškiau ir tiksliau pasakyti paraiškos teikėjui ir ypač tam, kuris negauna finansavimo, kodėl tai buvo padaryta. Pateikti nurodymus, aišku ne nurodymus, o patarimus, ką reikėtų pastiprinti, kad vienoks ar kitoks projektas gautų finansavimą. Tai milžiniškas skirtumas nuo vieno žodžio iki ilgo, beveik puslapio dydžio konsoliduoto komentaro, kuris būtų ne vien tik kaip sprendimas ar netgi kaip nuosprendis, bet kaip kolegiškas bendravimas su to paties lauko kūrėjais.

MINDAUGAS BUNDZA. Atliepiant į tai, ką Ernestas kalba. Turbūt visas tas procesas buvo... Na, mes ir sakydavom, kad Kultūros taryba yra savotiška kultūros bendruomenės savivaldos manifestacija. Šitame kontekste vartokim žodį „demokratizėjimo procesas“, kai vėliavėlė ir visa atsakomybė perduodama pačiai bendruomenei. Taip, su valstybės pagalba, su institucija, su struktūra ir t. t., bet tiek Taryba, tiek ekspertų korpusas yra pati bendruomenė.

Šičia yra pats didžiausias pokytis. Iš čia ir ateina, gerai, kad per savirefleksiją, bet turbūt ir per administracijos paskatinimą, vienu ar kitu etapu, ekspertams ir kitiems Tarybos sistemos elementams, kad pats esi bendruomenės dalis ir pats esi atsakingas už bendruomenės sveikatą ir higieną. Aišku, iš administracijos perspektyvos tu puikiai tą supranti. Mes patys sau tą kartodavom. Tiek iš Tarybos pirmininkės, tiek iš Tarybos narių ta atsakomybė už bendruomenę buvo. Tu suvokdamas resursų ribotumą ir maxima imperativo, kad kiekvienas geras projektas turėtų būti finansuotas, visus procesus ir bandai dėlioti, kad šitie dalykai būtų atliepti. Čia pagrindiniai aspektai.

Žinoma, per tuos septynis metus, kol aš buvau Tarybos viduje, buvo įvairiausių variacijų, bet čia yra pagrindinė ašis, kad pati bendruomenė save valdo, žinoma kaip ir sakiau, per tam tikrus institus, kurie yra įkurti.

KAROLINA BAGDONĖ. Ar nebūnat Lietuvos kultūros tarybos viduje yra aišku, kas joje vyksta? Ar būtinai reikia pabūti viduje – ekspertu, administracijos darbuotoju, kad suprastum, kaip veikia Taryba? Neretai atrodo, kad iš Tarybos labai daug tikimasi. Manoma, kad tai milžiniška institucija su dideliu biudžetu, galinti aprėpti viską. Arba priešingai – kartais atrodo, kad jos yra tiek daug, nors tas biudžetas tikrai palyginti nedidelis. Ar keičiasi perspektyva, kai esi ir ten, ir ten?

MINDAUGAS BUNDZA. Aš nežinau, ar tikrai visiems reikia turėti perspektyvas vienodai. Aišku čia grubiai sakau, nes yra niuansų. Bet iš esmės visi turi dirbti savo darbą. Jei savo darbą dirba blogai, tai yra atitinkamos procedūros, dėl kurių tie vaidmenys, sakykim, gali skirtis. Bet mano supratimu administracijoje darbuojantis tikrai supranti, kad turi ne mandatą, bet atsakomybę ir pareigą. Valstybės tarnyba irgi įpareigoja ir duoda tam tikrus veikimo rėmus, bent iš viešojo administravimo perspektyvos. Žinoma, tu dirbi su pakankamai aiškia auditorija. Aišku, ji skiriasi, ją galima modeliuoti, kiek kada ateina „paleidus“ konkursą, kokie nauji pareiškėjai, bet lūkesčių valdymas bendrąja prasme tokiai institucijai kaip Kultūros taryba yra labai svarbus. Aišku lūkesčių valdymas yra tiek per papasakojimą proceso, bet tiek per užtikrintą sprendimų priėmimą, sprendimų priėmimo argumentavimą.

Nesakyčiau, kad visiems pareiškėjams reikia būtinai pabūt viduj. Bet žinome, kad per tuos metus buvo iš bendruomenės pasvarstymų ar pasiūlymų, kad gali rotuotis po tris metus pabūti išorėje, po to ateiti į administraciją padirbti su sritim, pakuruoti ir pan.

Mano supratimu mūsų bendruomenei tas neveiktų dėl įvairiausių priežasčių. Bet pasitikėjimas formuojamas per sprendimų priėmimą, jų tvirtumą, ta prasme, kad Taryba yra užtikrinta jais. Bet ji yra užtikrinta dėl to, kad žino, jog visos procedūros ir visi dalykai yra padaryti teisingai.

ERNESTAS PARULSKIS. Taip ir yra. Aš tik paantrinčiau apie tą lūkesčių valdymą. Valdymas jau iš karto turi tą administracinį skonį. Prisimenu ir savo paties patirtį, kaip aš dalyvaudavau ne valdyme, o lūkesčių edukavime jau kaip ekspertas. Tai prasidėjo ne iš karto.

Kaip jūs atsimenat iš pradžių ekspertai buvo užslaptinti totaliai. Nebuvo galima nei kalbėti, nei rodyti ir nieks nieko nežinojo. Vėliau atsirado bendrieji sąrašai ir po truputį tas pradėjo švelnėti. Be abejo, nebuvo galima kalbėti su paraiškų teikėjais apie jų projektus ir visa kita, bet aš jau pradirbęs penkis, sakysim pusę to mūsų aptariamojo laiko, jau pradėdavau aiškinti, ypač kai išgirsdavau teiginius... tokius visiškai klaidingus, pvz., Taryba viską nusprendžia. Tada aiškini, kad viską nusprendžia ekspertai ir taip toliau, ir taip toliau. Tokius pačius paprasčiausius dalykus, kurie lyg ir, t. y. ne lyg ir – visi surašyti Tarybos tinklapyje, bet, be abejo, jų gi niekas neskaito. Ir štai tas, sakysim, fonetinis pokalbio aiškinimas padėdavo. Ne tai, kad pastebėdavau paraiškų teikėjų kaitą, bet turbūt ne vienas aš toks buvau, aiškintojas, kaip viskas yra iš tikrųjų. Tada sunormalėjimas per edukaciją įvykdavo. Tiesiog toks papildomas štrichas lūkesčių stumdymui.

KAROLINA BAGDONĖ. Kai sužinodavo, kad esate susiję su Lietuvos kultūros taryba arba kad joje dirbate, esate ekspertas, kai jau tai buvo vieša. Ar klausdavo: „Na, žiūrėk, aš čia turiu tokią idėją“ ir visi norėdavo su jumis pasikonsultuoti. Ar sulaukdavot tokių klausimų?

ERNESTAS PARULSKIS. Jeigu iš ekspertinės pusės, tai net negalėčiau pasakyti. Galbūt tai irgi yra, kurie irgi yra tose pačiose grupėse būdavo, nes mane palikdavo ramybėje, t. y. niekada nesu gavęs net užuominų, kad reikėtų taip padaryti. Priešingai negu dalyvaujant kitose komisijose – premijų ar dar kažkokiose. Čia kažkaip ir kažkodėl suveikdavo tas atstumas ir jis nebūdavo pažeidžiamas. Net nežinau, kodėl taip įvyko. Galbūt naujos institucijos pareiškimai ir pats susiformavimas, taip ir viską suformulavo. Arba tiesiog man pasisekė ir kitiems.

(juokas)

MINDAUGAS BUNDZA. Kai aš pradėjau darbuotis, tai mano viena funkcijų buvo konsultuoti lauką. To konsultavimo, ne draugų ar t. t., bet bendrai būdavo. Bet po to, kai funkcijas keisdavau, tai tiesiog vienetiniais atvejais labai maloniai nukreipdavau į kolegas, kurie kuruoja atskiras sritį / programą.

Žinoma, kai pradedi būti tuose ratuose, kuriuose asmenys teikia paraišką ar dalyvauja projektuose, tai natūralu, kad ne padidintas stiklas, bet kaip čia pavadinti, dėmesys būdavo. Bet greitai per procedūras ir viešą tam tikrą komunikaciją suformuoji, kad žaidimo taisyklės iš esmės visiems yra vienodos (a). O (b) grįžtu prie to, ką anksčiau sakiau: „Kolegos, mes čia šnekam apie jus pačius, apie bendruomenę. Aš nesu meno kūrėjas jokia forma, tai jūs patys save valdot, ar tikrai norėtumėt, kad aš jums kažką padėčiau ar jums, ar kažkam kitam“. Tai to nereikia artikuliuoti, žinoma, nereikia to sakyti, bet tas toks sakau... bet per bendrą foną jisai ilgainiui išsivysto.

O galų gale tas naujos institucijos, ką Ernestas minėjo, ritmas per porą metų suformuoja tam tikras praktikas. Jeigu pradėsi žiūrėti nuo 2014, 2015, 2016 metų, tai 2017 metais, gal net 2016 metais, tai tos auditorijos, tų pareiškėjų bendruomenės, su kuria Taryba darbuojasi, yra pakankamai baigtinės savo skaičiumi. Kažkas dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebeteikia paraiškų, nauji ateina. Jie irgi gauna patirties – ar per savo darbą su Taryba, ar bendruomenėje. Atrodo, kad natūraliai prie darbo principų ne prisitaikoma, bet jie atpažįstami ir tampa suprantami bendruomenei.

KAROLINA BAGDONĖ. Vienas dalykas, apie ką iš esmės kalbasi tie, kurie yra susiję su Kultūros taryba, tai apie jos problemas, apie tai, ką reikėtų keisti jos veikimo modelyje, administravime. Žinoma, be finansų, kurie visada galėtų būti didesni. Kaip jums atrodytų, kokios yra dabartinės Kultūros tarybos problemos? Ką siūlytumėt tobulinti?

MINDAUGAS BUNDZA. Aš gal pradėsiu, nes manau, kad Ernestas bus tiesesnis ir konkretesnis. Iš vienos pusės, iš tos patirties Taryboje ir dabar stebint kelis metus šiek tiek iš atstumo, mums visą laiką būdavo svarbu suprasti, kokia yra Lietuvos kultūros tarybos vieta bendroje institucijų sąrangoje, koks santykis su Kultūros ministerija. Žinome, kad visa ta reforma ir įvyko, kad santykis pasikeistų, pasikeistų, kur yra sprendimų priėmimo galia. Bet vien tai, kad kažkur apie tai parašyta, nepasidaro. O pasidaro per praktiką, bendravimą net ir specialistų lygmenyje su ministerija ar kitų institucijų kolegomis.

Svarbu suprasti Tarybą kaip valstybės instituciją, vieną svarbiausių valstybės institucijų kultūros srityje su visom iš to išplaukiančiom pasekmėm, nes tai yra atsakomybė, bet ir tam tikras strategavimas. Net jei ir mūsų laikais lėšos buvo fiksuotos, kurias Taryba gaudavo administruoti, nes tuo metu veikė Kultūros rėmimo fondo įstatymas, bet vis tiek. Kokios programos bus, kaip vyksta pokalbis, kas inicijuoja pokalbį dėl Tarybos kaip institucijos veiklos? Mano supratimu tas tikrai buvo pavykę. O tuometinė Tarybos pirmininkė Daina Urbanavičienė buvo esminis žmogus, kad Taryba būtų ta institucija ar tas žaidėjas, kuris inicijuoja pokalbį tarpinstitucinėje plotmėje apie Tarybą.

Žinoma, visokių situacijų buvo. Kasdienėje veikloje, ypatingai santykyje su Kultūros ministerija išsiaiškinti, išsigryninti tas funkcijas pasikeitusioje aplinkoje buvo svarbu ir dabar taip pat yra svarbu, nes lėšos nėra fiksuotos. Nors apie jas šitame formate kalbėti nėra daug tikslo, bet svarbu, kaip visuomenė ar institucijos prieina prie to skaičiaus, kuris skiriamas Tarybai administruoti.

ERNESTAS PARULSKIS. Taip, Mindaugai, čia jūsų didieji ir nematomieji darbai, kurių mes ekspertai gal ir neypatingai apčiuopdavom, nes mūsų uždavinys buvo konkretesnis. Dėl to ir mano atsiliepimas į jūsų klausimą, ką dar vertėtų keisti yra šiek tiek amorfiškas. Jis susijęs su mano paties būsenos pasikeitimu. Kai dirbau intensyvųjį ekspertavimą, buvo viena pozicija, kuri mus ir mane labai erzino. Mums atrodė, kad tai turi būti absoliučiai ir nedelsiant taisytinas dalykas, nes blogumas leisdavo manipuliuoti sprendimais. Kalbu apie vizualaus meno lauką (kalbėsiu apie tai, kas man artima) ir jo skirstymą į šakas, kurios sunkiai apibūdinamos, t. y. dailė, tarpdisciplininis menas ir dar kelios, kurios ir yra tas pats vizualusis menas.

Kurioje vietoje atsiranda tas manipuliacinis elementas? Jeigu ekspertų grupė mato projektą, kuris formaliai kaip ir atitinka visus kriterijus, bet žiūrint per visą grupę jis kaip ir nėra remtinas, bet svyruoja pusiau pakabintoje būsenoje. Štai tuomet atsiranda tas momentas, kai galima teigti, kad tai nėra tarpdisciplininis projektas, o turėtų būti pateiktas į dailės sritį. Jis kaip ir iš viso nebesvarstomas, t. y. paraiškų teikėjai padarė darbą, bet tas darbas ekspertų grupės neįtikina. Ekspertų grupė nedaro sprendimo, o tiesiog perkelia kitiems. Galiausiai tas sprendimas neįvyksta.

Ekspertai norėjo, kad sritys būtų panaikintos, viską suvedant į vizualųjį meno lauką, kad ta konkurencija būtų tarp projektų, o ne tarp žanrų. Kad nebūtų aiški suma skirta vien tik tai fotografijai, nors ten yra tik vienas geras projektas, bet jis vis tiek gauna kažkokią kvotą.

Kai įvyko tas pasikeitimas ir šakos buvo suburtos į vizualiuosius menus, mano ekspertavimas kaip ir baigėsi. Įtariu, kad tai ir yra vienas iš didesnių dabartinės Tarybos iššūkių, kaip štai tokį didelį lauką suvaldyti, nes tada atsiranda didesnė imtis paraiškų. Kaip valdyti ekspertavimo grupes, kaip jas dėlioti, kad neprasprūstų ir vėl neatsirastų kitokio manipuliavimo galimybės? Įsivaizduoju, kad tai yra didžiausias iššūkis, pareikalausiantis kažkokių pasikeitimų, bet kokie yra tie iššūkiai ir galimi pasikeitimai, aš šią akimirką nežinau.

KAROLINA BAGDONĖ. Tas pokytis įvyko ir dar kol kas sunku pasakyti, ką tai davė, bet iš ekspertų pusės atrodo, kad pasiteisino. Nėra lengva, pavyzdžiui, iš literatūros ekspertų girdisi, kad išmanyti labai daug dalyko. Nors šioje srityje niekas nesikonsolidavo, bet paraiškų būna skirtingų: vaikų literatūra, vertimai, grožinė literatūra, renginiai ir pan.

ERNESTAS PARULSKIS. Negi literatūros ekspertai nori daryti atvirkščią žingsnį, t. y. skaidyti literatūros sritį į mažesnis?

KAROLINA BAGDONĖ. Manau, kad ne, bet klausimas visuomet išlieka, jei, pavyzdžiui, esi tam tikro laikotarpio ekspertas ir visai nedirbi su vaikų literatūra. Lygiai taip pat, jei esi dirbi su fotografijos tyrimais ar praktika, o reikia vertinti tarpdisciplininį meną. Bet pokytis atrodo kol kas sėkmingas, bet reikia dar šiek palaukti, kol pamatysim daugiau rezultatų.

Kadangi jau pradėjom apie ekspertus. Jūs, Mindaugai, kalbėjote Tarybą kaip apie demokratizacijos, bendruomenę įgalinantį principą, tai man įdomu išgirsti, kaip jums atrodo, kas svarbu būnant ekspertu?

ERNESTAS PARULSKIS. Galbūt aš šiek tiek pasikartosiu, o akivaizdžiai einu į pasikartojimo trasą, nes nuo pat pirmųjų posėdžių ir man, ir kitiems mano kolegoms, bent jau kai kuriems atrodė, kad eksperto išvada, t. y. tai kas vyksta aptarimo metu, ne tekstiniu pavidalu, tas aptarimas gali įvykti netiksliai formuluojant. Būdami daugiau ar mažiau iš vieno lauko, galime suprasti ir kalbėti tik ištiktukais, bet vis tiek suprasime, koks yra turinys. Bet ištiktukais pateikti atsakymą paraiškos teikėjui, be abejo, negalime ir tai tiesiog turėtų būti draudžiama.

Ekspertų mokėjimas, kuris ir įvyko per tuos dešimt metų ir ne tik per dešimt metų, bet ir mūsų kadencijų viduryje, mokėjimas, net ir noras paaiškinti savo sprendimus maksimaliai objektyviai, remiantis ir formaliaisiais kriterijais, ir subjektyviaisiais, ir įvedant patarimo lauką. Kai tas pradėjo dėliotis ir kai atsirado suvokimas (nenoriai, nes tai vis tiek papildomas darbas, kad jeigu reikia išspręsti vieną ar kitą paraiškos problemą, verta susitikti dar kartą ir dar kartą, kad išsigrynintų visos grupės požiūris). Tai, kad ekspertai supranta ir pradėjo tą daryti yra didžiulis dalykas.

Aišku, iš kitos pusės žiūrint, yra ir kita pusė. Tai vakarietiškesnioji patirtis, kur kultūros tarybos dirba seniau, sakykim skandinavų ar kitos. Jomis remiantis norėtųsi, kad tas ekspertavimas būtų dar gilesnis. Bet tai šią sekundę, matyt, yra per didelė prabanga. Kad ekspertas ne tik turi galimybę, bet ir prievolę vieną paraišką nagrinėti dvi savaites. Utriruoju. To negalima padaryti, nes ir tų ekspertų reikėtų labai daug, ir administravimo mokestis būtų perteklinis. Bet mūsiškiai ekspertai jau priartėja prie noro, kad tai reikia daryt, tai jau akivaizdu.

MINDAUGAS BUNDZA. Sakyčiau, kad be bazinių dalykų ar elementų kaip skaidrumas, kompetencija ir t. t., man atrodo labai svarbus dalykas yra tinkamai arba adekvačiai suprasti savo vietą bendroje sprendimo priėmimo sistemoje. Ką aš turiu omenyje?

Žinome, kad Taryboje yra kelių etapų vertinimas ir sprendimų priėmimas: individualus vertinimas, tuomet darbo grupės posėdis, ten yra sprendimas priimamas, tiksliau rekomendacija Tarybai priimama ir tada Tarybos posėdis, kur tie sprendimai priimami. Jeigu kažkuriame etape kažkuri iš dalių pradeda interpretuoti savo vaidmenį kažkaip kitaip, visa grandinė susvyruoja. Ekspertai yra didžiausi savo sričių profesionalai Lietuvoje. Jei pažiūrėsi į viešus sąrašus, tai ten yra topų topai Lietuvos kultūros ir meno bendruomenės. Tai natūralu, kad jie nori kažką papildomo pasakyti, ar Tarybos administracijai, ar pačiai Tarybai. Dalis jų yra buvę Tarybos nariais, tai tų santykių dinamikų yra įvairiausių. Bet jei ekspertai pradeda galvoti apie tendencijas, sričių kvotas ir t. t. Kitaip tariant tai, kas išeina iš jų darbo aprašymo, tada visa sistema šiek tiek kliūna. Man atrodo, kad supratimas, kad tu esi ekspertas ir kad virš tavęs sprendimų proceso grandinėje yra pati Taryba, kuri sprendimą priima, tikrai yra labai svarbus.

KAROLINA BAGDONĖ. Kodėl kultūros ir meno bendruomenė abejoja ekspertų veikla? Po kiekvieno konkurso rezultatų pasitaiko viešų, ypač socialinėse medijose, bet ir kitur komentarų apie tai, kad ekspertai nekompetentingi, neišmano, neįvertina. Ko trūksta, kad kultūros ir meno bendruomenė labiau pasitikėtų priimtu sprendimu? 

MINDAUGAS BUNDZA. Mano retrospektyviu vertinimu, kuris yra subjektyvus ir gal neteisus, bet tie atsiliepimai vieši ar nevieši, jų turinys ar forma dabar yra mažesnė nei buvo 2017 ar 2018 metais. Kitaip tariant, pasitikėjimas yra užaugęs.

Natūralu, kai kalbama apie labai jautrius dalykus, meninius sumanymus, į kuriuos žmonės įdeda daug darbo ir pastangų, kai yra neįvertinama... Čia net nekalbama apie pinigus, o jei apie pinigus, tai išvis... Natūralu, kad žmonėms sunku priimti tą neigiamą sprendimą, bet visą laiką yra visiškai natūralu ieškoti antraeilių dalykų, kas tai galėjo nulemti. Čia vėlgi tas lūkesčių valdymas yra svarbus.

Antras aspektas, susijęs su lūkesčių valdymu – iš kokių programų ar pareiškėjų ta kritika ateina. Jei pradėsime skaidyti regioniniu aspektu ar sritimis, pradėsime žiūrėti, kad kritika Tarybai koncentruojasi tam tikrose srityse ar vėlgi pagal tam tikrą aspektą. Kaip Taryba savo konkursus susiformuluoja? Ar tai „Tolygios kultūrinės raidos“ modelis, kuris veikia nuo 2018 metais ir yra kaip atskira Taryba, bet ten buvo 3,3 mln. eurų, tai reiškia keliolika procentų nuo viso Tarybos biudžeto? Nors visa vieša komunikacija buvo, kad atsisuksime į regionus. O galų gale gavosi, kad nors į regionus finansavimas nuo 2017 ar 2018 metų, turbūt padvigubėjo, bet 2019 metais tas padvigubėjimas nebesijaučia. Ar toliau tęsi bendravimą su bendruomene ir bandai kalbėtis, ką reiškia „Tolygios kultūrinės raidos“ modelis? Ar tiesiog palieki savieigai? Paimkime ir kitas sritis, pavyzdžiui, muzikos srityje yra įtempta situacija. Tai įvyksta dėl to, kad turime daug ilgai ir kokybiškai veikiančių organizacijų ar asmenų. Jei pradėtume žiūrėti, kur koncentruojasi, tai tos priežastys aiškiau atsivertų.

KAROLINA BAGDONĖ. Pradėjote kalbėti apie regionus. Ernestai, pokalbio pradžioje minėjote, kad pasakysite, kuo skiriasi eksperto darbas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fonde, Lietuvos kultūros taryboje ir dabar Regioninėje kultūros taryboje.

ERNESTAS PARULSKIS. Jeigu sudėlioti viską į patirtis, tai turbūt apie Spaudos rėmimo fondą nebūtų tikslinga kalbėtis. Pats jau beveik 10 metų nesu kojos įkėlęs.

MINDAUGAS BUNDZA. Nuo kitų metų įstatymas pasikeis...

ERNESTAS PARULSKIS. Ir įstatymas pasikeis... O štai kalbant apie patirtis dirbant ekspertu, kaip čia pavadint, didžiojoje Kultūros taryboje...

KAROLINA BAGDONĖ. Kartais vadina nacionaline.

ERNESTAS PARULSKIS. Nacionalinėje ir Regioninėje kultūros taryboje... Šios patirtys yra visiškai skirtingoss, šiek tiek netgi trikdančios. Kai esi ekspertas, viskas yra aišku. Yra argumentacinis formulavimas, ieškojimas bendrybių kartu su kitais grupių nariais, konsoliduotų komentarų teikimas. Labai aiškus darbas.

Kai laimėjau konkursą į Klaipėdos [apskrities] Regioninę kultūros tarybą... Vertėtų priminti, kad Regionines tarybas sudaro žmonės, kuriuos paskiria iš to regiono. Jų yra tam tikras skaičius, bet taip pat yra du, kurie dalyvauja konkurse ir yra kaip ir išoriniai stebėtojai. Kai mane išrinko Klaipėdos [apskrities] Regioninės kultūros tarybos pirmininku, aš galvojau, kad tas darbas bus toks pat kaip ir nacionalinės tarybos ekspertų grupėse (juokiasi). Esu buvęs ir eiliniu nariu, ir grupės pirmininku. Įsivaizdavau, kad maždaug tas pats bus Regioninėje taryboje. Štai šioje vietoje aš ir suklydau.

Pats ekspertavimas turi kitokių akcentų, nes paskirtieji specialistai, jų konteksto žinojimas yra ir gilesnis, ir universalesnis. Konteksto žinojimas pats savaime yra geriau matomas. Galėčiau panaudoti metaforą, kai esi vieno miesto gyventojas, tu net ir nematydamas, kur eina gatvės, žinai, kas yra, kad ten yra gražu, ten negražu. O Kultūros taryboj, jei esi turistas kaip aš, tu jau nebematai tų kelių.

Būnant pirmininku, vis atsiranda noras panaudoti bendrąjį spaudimą kaip turisto. Turisto ir Taryboje, ir tame regione. Vis galvodavau, kad išmanau Klaipėdos regioną, bet visuomet atsirasdavo kaip ir kitokie svertai ir tada tas bendrumo ieškojimas yra lygiai taip pat įdomus, bet visiškai kitoks.

Antras dalykas, man atrodo, kad Regioninės tarybos pirmininku turėtų būti to regiono žmonės. Man tiesiog buvo toks incidentas, kai buvo nuspręsta, kad kiekviena Regioninė taryba padarys savo konferenciją. Aš iš viso nieko negalėjau padaryti, nes jie Klaipėdos apskrityje, aš Vilniuje. Kaip visa tai daroma nežinau. Jau pradėjau (kol kas tik mintyse inicijuoti), kad turbūt štai tie turistai, laimėję konkursus, neturėtų būti pirmininkais, nes vis tik tai tas kontekstas yra labai svarbus.

MINDAUGAS BUNDZA. Grįžtant prie ankstesnių jūsų klausimų – žvilgsnio iš šono į Tarybą. Tai iš tikrųjų šis momentas, kai dabartinė Taryba šiek tiek pakeitė Regioninių kultūros tarybų sudarymo principą, man jau žvelgiant sistemiškai, bandant suprasti, kokios argumentacijos, kokie motyvai, galiu pasakyti, kad su tokia rezervacija žiūriu į šį sprendimą. Labai įdomu, kaip po kelių kadencijų prasisuks rezultatai.

Mano supratimu, Regioninės kultūros tarybos tikrai turi būti labai arti bendruomenių. Skirtingi konkursai, skirtingi aplikantai, kurie gali aplikuoti į skirtingus konkursus, viskas turėtų turėti savo logiką. Kodėl vienur gali teikti į visus konkursus? O kitur ne? Kodėl sričių konkursai atviri visiems, o tam tikros programos ne? Tada prasideda bendruomenėje ne tai, kad nepasitikėjimas, bet matymas, kad pati Taryba jais ne iki galo pasitiki. Tokią bendrą formuluotę naudoju. Vis dar įdomu stebėti, kaip šis procesas vyks.

Turime suprasti, kad ir pačios Kultūros tarybos bendruosiuose finansuose (atsiprašau, dabar nesu pasitikrinęs), bet tikrai kokie 60 procentų turėtų likti Vilniuje. Kas vėlgi natūralu, nes turime čia koncentraciją. Bet tas kalbėjimas, kad viskas yra apie Vilnių, yra inertiškas, bet turi šiek tiek tiesos. Tada reikia žengti papildomai, kad kultūros prieinamumas ir tolygumas regionuose būtų padengtas. Man atrodo, kad (Ernestas manau nesupyks) Ernesto įsileidimas į Klaipėdą, žinoma, kalbant ne apie Ernestą, bet bendrąja prasme, man pasirodė įdomus ir įdomu stebėti, kaip bendruomenės prisitaikys.

KAROLINA BAGDONĖ. Matysim, kai baigsis šios Regioninės kultūros tarybos kadencija, kaip visgi sekasi ir kokie rezultatai. Tačiau užbėgant už akių, kiek ir kam finansų tenka, bus galima sužinoti atnaujinto Savivaldybių kultūros indekso, skirto 2022 metams, pristatyme. Jis vyks 2023 metų gruodžio 1 dieną Kaune. Galėsim pamatyti, kaip visgi yra. Juk bent jau 2021 metų indekse pirmavo Neringa ir Zarasai.

MINDAUGAS BUNDZA. Greitomis galiu pasakyti, kad Savivaldybių kultūros indeksas ir atidengė tai, kad iš esmės Kultūros taryba ar Kultūros ministerija per savo nacionalines įstaigas didžiąja dalimi padengia bendruomenių turimą poreikį. Žinoma, finansavimo galėtų būti daugiau. Ir tada savivaldybėje nebetenka arba nebereikia, arba jiems gali atrodyti, kad nebereikia tiek papildomai skirti procentaliai ar proporciškai turėtų ar galėtų skirti. Dėl to visos didžiųjų miestų savivaldybės yra subindekso apačioje.

KAROLINA BAGDONĖ. Na, ne apačioje, bet apie tai galėsim pakalbėti Savivaldybių kultūros indekso pristatymo metu, gruodžio 1 dieną, Kaune. Dar apie tai paskelbsim viešai, nes ruošiam visą informaciją. Bus atskiras pokalbis ir atskira diskusija, nes labai įdomu pamatyti, ką miestų ir apskričių savivaldybės turėtų daryti, kaip kreipti dėmesį į kultūros lauką, pavyzdžiui, vienos investuoja kaip kad Zarasai ir koks iš to rezultatas.

Nemažai dalykų aptarėme, bet noriu grįžti į pokalbio pradžią – apie buvimą skirtingose barikadų pusėse. Kiek buvimas Kultūros taryboje – ekspertuojant ar dirbant – praplečia jūsų suvokimą apie kultūros lauką?

MINDAUGAS BUNDZA. Vienareikšmiškai. Tą matai ne tik projektų lygmeny. Dirbant administracijoje, bendradarbiauji su tokiom institucijom kaip Seimas, Vyriausybė, Kultūros ministerija ir kitomis. Nacionalinės įstaigos turi savo veikimo logiką ir vietą sistemoje. Viską gali išskaityti teisės aktuose, bet nuojautos reikia, norint darbuotis šioje srityje. Žinoma, darbuojantis Prezidento komandoje, natūralu, tas kultūros bendruomenės matymas praverčia. Aišku, tos temos dabar yra platesnės, nes Taryba visą laiką kalba apie tuos, kiek ten dabar septynis procentus ar aštuonis...

KAROLINA BAGDONĖ. Šešis.

MINDAUGAS BUNDZA. Šešis procentus nuo kultūros biudžeto, bet tam tikri ritmo atsikartojimai iš esmės yra visose srityse. Reikia suprasti, kokios asociacijos, kokios bendruomenės yra aktyvios, kokios pasyvios. Kodėl jos yra aktyvios ar pasyvios?

ERNESTAS PARULSKIS. Maniškė patirtis yra nesudėtinga ir tiesmuka. Ypač kai pradėjau dirbti Klaipėdos regioninėje taryboje, ir skaitydamas paraiškas, ir besiginčydamas apie jas su kolegomis, aš gaunu tiesioginę paskatą dar labiau domėtis, kas vyksta šiuo atveju Klaipėdos regione. Matau tuos dalykus, kurie neremiami ir galbūt galėtų būti remiami. Matau visą lauką, kas vyksta, ir žmonės, kurie yra iš tų rajonų Taryboje, kaip jie norėtų pakeisti, nes yra nepaprastai įvairių norų, apie kuriuos aš net pagalvot negalėjau.

Bet iš principo galima suredukuot visai tai, kad smalsumas, kuris, be abejo, yra natūralus, tiesiog gauna tiek daug papildomų degalų, kad nebeužtenka laiko norint viską pamatyti. Ir tai yra tiktai Klaipėdoje. Jei aš įsivaizduočiau, kad kokiu nors būdu dirbčiau visose Regioninėse kultūros tarybose (juokiasi), tai tas kultūros turinio kiekis būtų absoliučiai neaprėpiamas. Štai šioje vietoje visuomet atsiranda apgailestavimas. Jis nėra piktas. Bet kiek visko yra daug ir kiek mažai mes visko pamatom.

MINDAUGAS BUNDZA. Tikrai prisidėsiu. Visąlaik turime kažkokius interesus ar kas mums patinka, viena ar kita sritis. Į vienas ar kitas parodas ar koncertus pavaikštai... Kai dirbau Kultūros taryboje, prisimenu – gauni ir suregistruoji paraiškas, pažiūri į visas sritis, vis tiek daraisi kažkokias analizes. Tada žiūri ekspertų grupių suformuotus sąrašus. Stebi Tarybos posėdį. Šitie elementai tikrai prisideda prie to, kad tu pamatai, kiek daug gero, kokybiško kuriama Lietuvoje. Ir mums kaip visuomenei ir valstybei reikia dėti kuo daugiau pastangų, kad sudarytume sąlygas šitiems dalykams plėstis.

(muzika)

KAROLINA BAGDONĖ. Ačiū, Mindaugai, labai graži mūsų laidos pabaiga. Labai ačiū už jūsų pasidalinimą, patirtis, Lietuvos kultūros tarybos matymą ir darbą joje, buvimą tiek viduje, tiek išorėje. Ačiū visiems, kurie mūsų klausėsi. Šiandien su jumis buvo Lietuvos kultūros tarybos tinklalaidė „Kultūros ritmas“. Jeigu turit mums klausimų ar temų, kuriomis norite pasikalbėti, rašykite mums. Ačiū ir iki susitikimų.