„Žmogumi norėčiau būti čia ir dabar, bet žvėris manyje kartais nagais lupa žmogiškumo odą ir aš be jokios baimės leidžiu jam tai daryti. Neišsilupęs – neatgimsi, neišieškojęs – nerasi. Žmogus turi nieko nebijoti, va tai yra žmogus“. Tai mintis iš kūrybinio rašymo dirbtuvių Panevėžio kalėjime. Projekto „Neišgirsti balsai“ metu Panevėžio ir Pravieniškių kalėjimo nuteistieji ir nuteistosios dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse. Jų tikslas buvo ne tik suteikti saviraiškos ir savirefleksijos priemonę nuteistiesiems, bet mažinti jų atskirtį, duoti progą visuomenei geriau juos pažinti, atmetant vyraujančius stereotipus. Projekto autorė, žurnalistė Urtė Karalaitė teigia, kad nepaisant kalėjimą supančios tamsos, ji pamatė daug vilties ir tikėjimo, nešusio pokyčio jausmą nuteistiesiems ir įkvėpusio ją pačią. Su ja kalbasi Barbora Gudavičiūtė.
Žurnalistė Urtė Karalaitė, Agnės Papievytės nuotr.
- Kodėl savo projektui pasirinkai būtent šią socialinę grupę – nuteistuosius?
Mane visada domino socialiai jautrios temos ir socialiai jautrios visuomenės grupės. Esu dirbusi organizacijoje ,,Gelbėkit vaikus“, savanoriavusi vaikų dienos centruose, su jaunimu iš sudėtingų šeimų, užsienyje dirbau su žmonėmis su negalia. Matyt natūraliai atėjo eilė kitai grupei, kuri sujudino mano smalsumą. Nuteistųjų socialinė grupė mane labiausiai domina todėl, kad apie ją bene mažiausiai žinome. Mes kaip visuomenė kasdienybėje nesusiduriame su nuteistaisiais, nebent turime tokių žmonių aplinkoje. Todėl iškyla daug nežinomųjų, kas tie žmonės, kaip jie gyvena, kas vyksta kalėjime. Tas nežinojimas mane labiausiai ir patraukė – norėjau su jais pati susipažinti.
Vykdant projektą „Neišgirsti balsai“, lygiagrečiai dirbau ir su kitu projektu, tai „Radijo dokumentika. Istorijos iš kalėjimų. Balsai, kurių negirdime“. Jame atskleidžiama, kaip žmonės bando keistis, kas jiems padeda tą padaryti, kaip jie mąsto.
- Ne naujiena, kad Lietuvoje nuteistieji yra stigmatizuota ir daugeliu atvejų stereotipais pažymėta socialinė grupė. Ar turėjai įsitikinimų, kurie buvo paveikti šių stereotipų? Kaip tai keitėsi projekto eigoje?
Turėjau visus stereotipus, kuriuos galime įsivaizduoti. Galvodama apie rašymo dirbtuves, aš nežinojau, kas mane pasitiks, kaip viskas vyks ar gerbs mane. Tikėjausi, kad dirbant su didele auditorija bus sunku dirbti, nuteistieji nebus linkę manęs klausyti užsiėmimų metu. Natūralu – turėjau ir baimę, kad man gali grėsti kažkoks pavojus dirbant su tokia auditorija. Be to, kaip ir didelė dalis visuomenės, galvojau, kad įkalintųjų tarpe gali būti žemas išsilavinimo lygis. Tačiau šie stereotipai keitėsi drastiškai ir nuo pirmųjų kartų.
Mano pirmasis vizitas buvo pas kalinius Pravieniškių kalėjime. Į jį susirinko apie penkiolika įvairiausio amžiaus vyrų. Dirbtuvės ėjosi labai sklandžiai, iš jų pusės jautėsi įsiklausymas ir visokeriopa pagarba. Pasitikėjau savimi, jaučiau, kad galime kartu dirbti, jog tai nėra man pernelyg sunki užduotis. Po šio susitikimo visi mano įsitikinimai pasikeitė ir paklojo stiprius pagrindus visai kitokiam bendravimui.
Tiesa, jie su manimi, moterimi, tikrai gražiai elgėsi. Tai turbūt vyrų kalėjime yra normalu, nes jiems buvo smalsu su manimi bendrauti, bendravimo su moterimis jiems trūksta, tai irgi paskatino ateiti į dirbtuves. Supratau, kad galėjau kurti visai kitokį, artimesnį santykį, nes jie norėjo su manimi būti ir pasitikėjo manimi. Ta baimė, kuri buvo pradžioje, išnyko.
Algis, Pravieniškių 2-asis kalėjimas, projekto „Neišgirsti balsai“ iliustr.
- Kiek tavo manymu „neišgirsti balsai“ yra girdimi Lietuvoje? Kiek visuomenė nori girdėti šių balsus?
Manau, kad šiandien yra labai labai mažai girdimi. Pastaraisiais metais atsiranda vis daugiau atgarsių apie veiklas ir projektus įkalinimo įstaigose. Konkrečiai galiu paminėti spektaklį „Vedami“, kuriame dalyvauja nuteistieji, taip pat fondo „Looking at the stars“ organizuojamus koncertus įkalinimo įstaigose, iniciatyvos „Prirašytos rankos“ veiklos.
Komunikacija apie nuteistuosius verčia visuomenę susimąstyti, susipažindinti su šia socialine grupe. Dėl tokių projektų šiandien tie balsai yra išgirstami. Deja, stipriai per mažai. Tai lemia ir tie patys stereotipai, ir žmonių neieškojimas tam tikro ryšio. O, pavyzdžiui, savanoriauti tikrai galima, kalėjimai labai noriai priima savanorius. Tai vienas iš būdų susipažinti su šiais žmonėmis, suprasti kokia tai įstaiga, kaip ji veikia ar neveikia. Tokioje veikloje galima kartu realizuoti save ir pasiūlyti veiklą nuteistiesiems.
Mano pačios projektas rodo, kad žmonės nori išgirsti šiuos balsus, jų mintis, nes reakcijų tikrai daug. Galbūt šis projektas pirmą kartą leidžia artimiau susipažinti su šia socialine grupe ir tuo, kaip šie žmonės mąsto. Bet koks darbas su nuteistaisiais padeda visuomenei priminti apie juos ir skatina pabandyti išgirsti.
- Kaip šiandien jaučiasi kalėjime bausmes atliekantys nuteistieji?
Visų apibendrinti negaliu, tačiau mūsų dirbtuvių metu, vykdant tam tikras užduotis, atsiskleisdavo jų baimės. Jie daugiausiai reflektuodavo apie savo grįžimą į visuomenę: kas bus, kai jie grįš, kaip reikės bendrauti su artimaisiais ir laisvėje esančiais žmonėmis. Kalbėdavome apie tai, ko jie bijo, nelaukia ar kas juos liūdina visuomenės požiūryje į nuteistuosius. Kai kurie jau buvo susidūrę su išėjimu į laisvę, taigi ir su visuomenės nuomone. Jie svajojo, jog grįžus jų neteistų aplinka, suteiktų jiems antrą šansą, leistų kabintis į gyvenimą, dirbti ir mokėti mokesčius, o svarbiausia bandyti gyventi teisingai. Buvo svarbu išsiaiškinti baimes ir klausimus, nes tai gali padėti jiems pasiruošti išėjimui. Padėti keistis jau dabar.
- Kokie momentai kūrybinio rašymo dirbtuvių metu tau sukėlė daugiausiai jausmų? Kokias emocijas sukėlė nuteistiesiems?
Dirbtuvių metu klausimai ir užduotys sukeldavo įvairiausius jausmus, galbūt man būdavo sunku pastebėti, kuri užduotis kokią emociją iššaukia. Iš tiesų, savirealizacijos būna sudėtingos, žmonės nelabai linksta dalintis savo išgyvenimais, juk tai jiems ganėtinai nesaugi aplinka. Emocijų visada būdavo daug, pasitaikydavo ir nuteistųjų, kurie dalindavosi tikrai labai jautriais nutikimais ir netektimis. Viena moteris, reflektuodama savo užduotį, teigė, kad tai padėjo jai „išsirėkti“ ant lapo. Vadinasi, užduotis nuvedė kažkur, kur buvo paliestos stiprios emocijos. Tai ir parodo rašymo kaip įrankio jėgą, priemonę save iškomunikuoti.
Man pačiai turbūt stipriausia būdavo, kai pastebėdavau, kaip kažkuri užduotis atrakina juose kažkokias emocijas ar mintis. Visgi tai žmonės, atliekantys ilgas bausmes už sunkius nusikaltimus. Todėl man būdavo gera matyti, kaip jie yra savarankiškai pažengę, matantys savo pačių kaitą, atsakomybę ir bendrą žvilgsnį į save. Tai suteikdavo daug teigiamų išgyvenimų ir man.
Neteigiu, kad išskirtinai šios dirbtuvės juos pakeitė, bet tai buvo priemonė permąstyti ir jiems pagalvoti apie tai, ką jie norėtų keisti. Prisimenu ir vienas dirbtuves, kurių metu iš nuteistųjų pusės kilo daug stiprių emocijų, nepasitenkinimo pačia kalėjimų sistema ir įkalinimo įstaiga. Tos situacijos dirbtuvių metu aš nesuvaldžiau, griežtai neatstovėjau. Tuo pačiu pasijaučiau bejėgė kažką keisti, suprasdama, kad kalėjimų sistema tikrai nėra tobula ir tai yra žmonės, kurie nuo jos gali labai smarkiai kentėti. Esu empatiška, jaučiau jų skausmą, taip pat tai, jog negaliu nieko padaryti ar pakeisti, nes tai sisteminiai klausimai, kurie nėra mano rankose. Iš tų dirbtuvių išėjau su labai dideliu beprasmybės jausmu.
Visgi nusiraminusi, grįžau prie savo tikslo. Nesiekiu pakeisti sistemos, nes tokios galios neturiu, tačiau susiaurinti savo kelią galiu. Man tai buvo disciplinos, griežtumo ir rėmų taikymo pamoka. Teko rimčiau permąstyti, kaip aš čia esu, ką darau. Ar bandau pakeisti pasaulį, ko tikrai negaliu pasiekti, ar bandau žingsnis po žingsnio judinti mažus dalykus?
Deividas, Pravieniškių 2-asis kalėjimas, projekto „Neišgirsti balsai“ iliustr.
- Ar būtų galima teigti, jog kultūrine ir edukacine prasme nuteistieji – tai dar neatrasta, tačiau kūrybinio potencialo turinti grupė?
Kaip ir bet kokia neatrasta grupė, taip ir nuteistieji turi kūrybinio potencialo. Konkrečiai mano sutikti nuteistieji jau buvo labai gabūs ir raštingi, gebantys reflektuoti. Kildavo minčių, ko galėtume pasiekti kartu intensyviau su jais dirbant, kiek daug būtų galima padaryti. Tikrai galėtume knygas rašyti kartu. Juk pasaulyje publikuojamos nuteistųjų parašytos knygos, kuriose jie tikrai turi ką pasakyti ir mus pamokyti iš savo klaidų Taigi, kūrybinio potencialo ten yra daugybė. Klausimas, ko ieškome ir kokių rezultatų norime.
- Ką galėtum pasakyti žmogui, skeptiškai žvelgiančiam į nuteistųjų įtraukimą į įvairias veiklas ir jų didesnį kultūrinį švietimą?
Geras klausimas (šypsosi). Nuteistųjų aš neišskiriu kaip kitokių mūsų sociume. Vienintelis skirtumas – tai, kad jų laisvė yra apribota. Kaip ir bet kokiam kitam žmogui – nauja veikla ir patirtys veda kažkur naujai, tai turi potencialo išjudinti iš esamo taško. Juk sėdint ant tos pačios kėdės, su tomis pačiomis patirtimis, mintimis, ta pačia aplinka ir vertybėmis, nepajudėsime iš vietos. Tos priemonės, padėsiančios jiems keistis, gali būti bet kokios, o mano atveju tai buvo rašymas. Visai nesvarbu, ką jiems pasiūlytume, tie įrankiai galimai padėtų juos kreipti teigiama linkme. Todėl kaip ir bet kuriam žmogui, taip ir nuteistiesiems, švietimas ir nauja veikla yra be galo reikalinga, galbūt net daugiau negu mums. Jeigu galvojame ir norime, kad jie į visuomenę grįžtų pasikeitę, su kitokiu matymu, turime jiems skirti daugiau dėmesio.
- Tavo projektas yra finansuotas Lietuvos kultūros tarybos. Kaip skirtas finansavimas padėjo ruošti šias kūrybines dirbtuves? Kiek jis yra svarbus projekto įgyvendinimui?
Be Lietuvos kultūros tarybos finansavimo nebūtume pajudėję. Manęs patys nuteistieji klausė, ar aš tą darau dėl pinigų. Mielai savanoriaučiau kalėjimuose, jeigu jie būtų mano namų pašonėje, bet aš turėjau važiuoti į kitus miestus. Tai reikalauja ir laiko, ir finansų.
Manau, kad šiuo atveju labai efektyviai panaudojome gautą finansavimą. Siekėme, kad projektas būtų daugialypis ir pasiektų kuo didesnę visuomenės dalį. Kažkiek lėšų buvo skirta komunikacijai plačiojoje žiniasklaidoje. Ji greitai susidomėjo ir žinia apie projekto veiklas gana plačiai pasklido – teko lankytis ir radijo, ir televizijos laidose. Tokiu būdu viešinome projektą. O socialinių medijų komunikacijoje buvo svarbu parodyti ištraukas iš tekstų, rašytų dirbtuvių metu, kuriose atsiskleistų, kaip mąsto nuteistieji.
Kalbant apie finansavimo šaltinius, jų galima ieškoti įvairių. Tačiau dirbant su šiuo projektu, susidūriau, jog būtent šiai visuomenės daliai, nuteistiesiems, ne daug kas linkę skirti finansavimą. Todėl esu tikrai dėkinga Lietuvos kultūros tarybai, kad nenumojo ranka ir pamatė tai kaip svarų projektą ir aktualią socialinę grupę, kuriai šios dirbtuvės yra reikalingos.
Man norisi, kad keistųsi požiūris. Norėtųsi, kad lygiai taip pat kaip ir kitos bendruomenės, nuteistieji būtų pamatyti kaip grupė, kuriai kultūrinės veiklos yra reikalingos.
- Kokią tolimesnę projekto ateitį matai?
Matau didžiulį poreikį tolimesnei veiklai. Vykdytų veiklų metu pastebėjau nuteistųjų įsitraukimą ir jų norą tęsti tokius užsiėmimus. Jie tiesiogiai yra pasakę, kad lauktų manęs grįžtančios. Todėl tikiuosi, jog mano pažadas kažkada pasimatyti, išsipildys. Labai noriu, jog projektas plėstųsi ir į kitus kalėjimus. Šias kūrybines dirbtuves organizavau viena, tačiau jei komanda pasipildytų žmonėmis, norinčiais vesti tokias dirbtuves, galėtume aplankyti daugiau įkalinimo įstaigų. Matau, kokį potencialą rašymas kaip įrankis turi šiai grupei, todėl projektas tikrai turėtų plėstis ir augti.
