2017 m. Lietuvos kultūros taryboje įkurtas Stebėsenos ir analizės skyrius, kuris analizuoja dabartinę Lietuvos kultūros situaciją, meno kūrėjų, vartotojų ir institucijų būklę, taip pat vertina Kultūros tarybos programas, kuria duomenų bazes ir daro daugybę kitų dalykų. Per 6 metus jis įgyvendino 39 tyrimus ir šimtus analizių. Visgi kultūros bendruomenė Kultūros tarybos analitikų darbų ne visada pastebi arba kartais vertina labai kritiškai. Ką veikia Kultūros tarybos analitikai? Kodėl projektų vykdytojai turi pateikti tikslius duomenis ataskaitose? Ar jie sutiktų pildyti dar platesnę ataskaitą ir pateikti viso projekto biudžetą ir jo panaudojimą? Kodėl tyrimai yra būtini norint priimti sprendimus dėl kultūros politikos pokyčių? Kodėl tyrimai tokie brangūs? Ar dirbtinis intelektas pakeis analitikus?
Laidoje dalyvauja Stebėsenos ir analizės skyriaus vedėja Radvilė Maskuliūnaitė ir vyresnysis analitikas Martynas Tininis. Laidą veda Karolina Bagdonė.
„Spotify“ „Apple Podcasts“ „YouTube“:
Skaitykite tinklalaidės transkripciją:
(muzika)
Įprastai Lietuvos kultūros tarybą siejame su finansavimo skirstymu, projektų ar stipendijų paraiškomis. Tačiau Kultūros taryba daro daug daugiau. 2017 m. įkurtas Stebėsenos ir analizės skyrius, kuris analizuoja dabartinę Lietuvos kultūros situaciją, meno kūrėjų, vartotojų ir institucijų būklę, taip pat vertina Kultūros tarybos programas, kuria duomenų bazes ir daro daugybę kitų dalykų. Per 6 metus šis skyrius įgyvendino 39 tyrimus, o kiek analizių padarė nežinau, ar patys suskaičiuotų. Visgi kultūros bendruomenė Kultūros tarybos analitikų darbų ne visada pastebi arba kartais vertina labai kritiškai, tad norisi pasikalbėti apie jų atliktus tyrimus, kainas, įvairius aspektus, kurie susiję su stebėsena ir analize, kai kalbame apie kultūros sektorių. Laidoje dalyvauja Stebėsenos ir analizės skyriaus vedėja Radvilė Maskuliūnaitė ir vyresnysis analitikas Martynas Tininis. Laidą veda Karolina Bagdonė.
KAROLINA BAGDONĖ. 2022 m. Stebėsenos ir analizės skyrius įgyvendino 7 tyrimus, su jais galima susipažinti kulturostyrimai.lt, o bendra tyrimų apimtis siekė apie 1 000 puslapių. Taip pat įgyvendino ir 34 analizes. Ką veikia analitikai Lietuvos kultūros taryboje?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Pagal pavadinimą esame Stebėsenos ir analizės skyrius – tai stebime ir analizuojame, bet iš tikrųjų rimčiau pasižiūrėjus, mūsų veiklą išskiriu į tokius tris laukus. Pirmasis laukas – tyrimai. Gal galima mus palyginti su detektyvais, nes per tyrimus bandome išanalizuoti, išsiaiškinti, kaip gyventojai pasitenkinę kultūros paslaugomis, jų kokybe, kokia yra menininkų socioekonominė padėtis. Antrąjį lauką – analizės. Kadangi Lietuvos kultūros taryba veikia jau dešimt metų, galime būti kaip keliautojai laiku, analizuojam, kaip sekasi Kultūros tarybai, kaip finansavimas keičiasi, kokia konkrečios srities situacija ir pan. Man atrodo, kad tyrimų ir analizių laukai yra labiausiai matomi visai kultūros bendruomenei. Bet reikia nepamiršti to trečio lauko – pavadinčiau tiesiog kiti darbai, po kuriais palenda labai labai daug, bet be jų Taryba irgi nelabai funkcionuotų, pvz., kvotų skaičiavimai, duomenų bazių, pavyzdžiui, projektų, stipendijų, ekspertų tvarkymas ir analizavimas, Stebėsenos ir modeliavimo sistemos kūrimas, [Kultūros] ministerijai duomenų teikimas. Visi trys laukai apima mūsų veiklą ir nei vienas nėra nei mažiau, nei daugiau svarbus.
MARTYNAS TININIS. Galėčiau papildyti, kad duomenų sukūrimas ir užfiksavimas yra didžiausia nematoma darbo dalis. Jei nori padaryti tyrimą apie kažkokį procesą, tai pirmiausia analizuoji, ką daro Kultūros taryba šioje vietoje, ar reikia tai tirti.
Buvo kažkada užfiksuota, kad labai mažai meno rezidencijų Lietuvoje, matosi, kad Kultūros taryba jas mažai finansuoja, mažai projektų teikėjų su tokia veikla ir tokias nori vystyti. Ir iš to gimė idėja – reikia padaryti meno rezidencijų tyrimą. Buvo pasitelkti išorės tiekėjai – pasamdyta tyrėjų komanda ir jie atliko meno rezidencijų tyrimą, kuris pristatė ne tik Lietuvos kultūros tarybos duomenis, bet ir yra už Kultūros tarybos duomenų. Labai svarbu, kad pirmiausia sukuriame statistiką, o ji tada leidžia tiek atlikti analizes, tiek eiti už Kultūros tarybos ribų tiriant platesnį kultūros lauką. Nematomas darbas, kuris paskui virsta labiau matomais rezultatais.
KAROLINA BAGDONĖ. Lietuvos kultūros tarybos svetainėje galima rasti 2022–2024 m. Kultūros ministerijos ir Lietuvos kultūros tarybos tyrimų planą. Jame net 30 tyrimų, kurių didžioji dalis jau įgyvendinti ir visuomenė gali juos perskaityti kulturostyrimai.lt, suprasti, ką ir kaip daro Stebėsenos ir analizės skyrius. Kaip nusprendžiama, kurie tyrimai bus vykdomi? Kas bus analizuojama?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Tyrimų planas, kurį paminėjai, Karolina, apima būtent tą pirmąjį įvardintą lauką... Galima pamatyti, ką mes darome ir ką veiksime kitais metais. Jisai kiekvienais metais gali būti šiek tiek koreguojamas. Tas nustatymas tyrimų irgi yra susijęs su kultūros lauko analize ir su kultūros politikos strateginiais tikslais, kas dabar aktualu Lietuvai kultūros lauke, ką turėtume ištyrinėti, kad galėtume kažką keisti ir tobulinti. Atliepia ir šiandienos situaciją. Buvo vykdomas Covid pandemijos tyrimas ir buvo akivaizdžiai pamatėme, kokį poveikį padarė pandemija kultūros laukui. Nustatomi strateginiai planai ir kokia yra situacija šalyje ir kokie keliami tikslai.
KAROLINA BAGDONĖ. O kaip jūs tarpusavyje pasidalinate, kuris kurį tyrimą įgyvendins?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Bendras sutarimas vyksta. Šnekant apie tyrimų planą – ten yra ir Kultūros tarybos, ir Kultūros ministerijos. Galima pamatyti, kas už ką atsakingas. Kai kur ministerija, kai kur Lietuvos kultūros taryba, kai kur bendradarbiaujame. Reikėtų paminėti, kad kai kuriuose bendruose tyrimuose dalyvaujame kaip darbo grupės nariai ir įsitraukia ne tik Stebėsenos ir analizės skyrius, bet ir mūsų Pirmininkė, Administracijos direktorė, Kultūros ir meno skyriaus vadovė. Apjungia šitas tyrimų planas ne tik analitikus, bet ir kitus darbuotojus.
O pasidalinimas – kartais pavyksta pasidalinti pagal tai, kuriam tema įdomesnė. Kartais reikia visų įsitraukimo.
MARTYNAS TININIS. Tuo pačiu yra ir sukauptos kompetencijos. Aš, pavyzdžiui, specializuojuosi „Tolygios kultūrinės raidos“ programos analizėse, atlieku tyrimus apie regionus. Tai kaip ir natūralu, kad aš priskiriamas toms užduotims, analizėms ir tyrimams, kurios liečia tas temas. Jau turi savo ekspertiškumo lygį ir naujuose tyrimuose gali atsinešti senas žinias ir tiesiog tobulinti.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Ką reikėtų pridėti, kad tie tyrimai, kurie imlūs laikui, tie didieji...
KAROLINA BAGDONĖ. Pavyzdžiui?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. „Gyventojų pasitenkinimo kultūros paslaugomis ir prieinamumo tyrimas“ – didžiausias tyrimas. Tai metų laiko tyrimas. Arba kiti, ne analizės, kurias gali padaryti per savaitę, kai kurias per kelias dienas, jei labai susispaudi (juokiasi). Kai kuriuos ir ilgiau užtrunka.
Mūsų didieji tyrimai patenka į tą tyrimų planą ir juos galima matyti. Tos kitos analizės, mano įvardintas antras laukas, kurių būna daug, tikrai daug.
KAROLINA BAGDONĖ. Pernai buvo trisdešimt keturios.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Šiemet bus daugiau... Jos tiesiog eina metų eigoje. Nėra labai suplanuotos, kažkurios galbūt numatomos.
KAROLINA BAGDONĖ. Pakonkretink, kokią nors analizę.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Vilniaus krašto projektai. Gavome iš ministerijos prašymą išsiaiškinti, kiek Vilniaus krašte vyksta projektų.
KAROLINA BAGDONĖ. Kiek iš viso projektų vyksta?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Taip. Per kažkurį metų laikotarpį. Nustatytas trumpesnis ar ilgesnis terminas ir turime atlikti. Ar mes žinojome prieš savaitę, kad reikės šią analizę atlikti? Ne, nežinojome. Tai va apie tai šnekame. Kad tai yra labai pastovus, ne iki galo suplanuotas analizių atlikimas.
MARTYNAS TININIS. Pagal poreikį.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Pagal poreikį (juokiasi).
KAROLINA BAGDONĖ. Su kokia analize dabar dirbi, Martynai?
MARTYNAS TININIS. Dabar gal ramesnis laikotarpis iš analizių perspektyvų. Dabar su analizėmis nedirbu, dirbu su tyrimais. Atliekam „Dizaino sparnų“ projekto vertinimą. Tai aš esu vienas iš tyrėjų. Šiuo metu labiau dirbu ties tyrimu, o ne analize.
Analizė gali bet kada atkeliauti. Aš va dabar galiu atsidaryt elektroninį laišką ir galbūt bus užklausimas dėl kažkokios konkrečios problematikos. Ir tada teks atlikti tą analizę.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Martynai, atėjo užklausa – reikėjo pasakyti užsienio organizacijų projektus. Tas duomenų pateikimas, kuris irgi vyksta. Dabar labiausiai su tyrimais dirbame – „Gyventojų kultūros tyrimu“ (taip sutrumpintai jį vadiname), ruošiamės „Menininkų socialinės ir ekonominės būklės tyrimui“, taip pat vyksta „Dizaino sparnų“ tyrimas, Strateginių programų finansavimo vertinimas. Nemažai tyrimų dabar.
Artėja finansavimo skirstymai, į kuriuos taip pat įsitraukiame, nes skaičiuojame kvotas. Visais flangais. Žinoma, mano dar paminėta Stebėsenos ir analizės modeliavimo sistema ir jos kūrimas.
KAROLINA BAGDONĖ. Atrodo, kad Stebėsenos ir analizės skyrius analizuoja, stebi, vertina ne tik Kultūros tarybos finansuotus projektus, bet ir visą kultūros lauką. Ar ne?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Manau, kad galima šiek tiek išskirti. Analizes daugiausiai darome Lietuvos kultūros tarybos lauke. Žinoma, mums labai svarbu matyti platesnį kultūros lauką ir mes stengiamės, kiek galime kažką įtraukti, pasižiūrėti, pasiimti kitų institucijų duomenis. Kartais yra sunkiau juos yra pasiimti. Bet tos analizės daugiausiai mūsų finansuojamų programų, stipendininkų lygmeny.
Apie tyrimus kalbant – tai čia yra dvejopai. Yra mūsų programų vertinimas, kuris yra labai aktualus ir galime daryti kažkokius sprendimus ir pokyčius. Yra ir tų plačiųjų tyrimų, kaip Gyventojų kultūros tyrimas, kuris apima ne Lietuvos kultūros tarybos finansavimą.
Sakyčiau apsiribojame ne vien Kultūros tarybos finansavimo analizėmis.
MARTYNAS TININIS. Pritarčiau. Yra keli lygiai, pvz., „Gyventojų tyrimas“ yra visos Lietuvos gyventojų apklausa. Tai nėra tik Kultūros taryba. „Menininkų būklė“ (sutrumpintai vadinama) apklausia menininkus, kaip jie jaučiasi šiuo metu.
Kartais vyksta taškiniai tyrimai. Ne apie gyventojus, ne kažkokią bendrą problemą, o labai konkretų reiškinį. Pavyzdžiui, praeitas metais su Kultūros ministerija įgyvendinom „Nematerialaus kultūros paveldo tyrimą“. Labai siauras, ne kultūros paveldo, o nematerialaus kultūros paveldo tyrimas. Priklauso nuo to, kas yra suplanuota strateginiuose dokumentuose – reikia stebėti tam tikrus rodiklius ir šitos didžiosios apklausos dirba šitoje vietoje. Tada būna taip, kad reikia kažkokią problematiką ištirti, kuri jau įdomi Kultūros ministerijai ar Kultūros tarybai. Paskui prasideda tos analizės, kurios gali būti ir tiktai Kultūros tarybos viduje.
Kartais būna taip, kad tenka kitais tyrimais pasinaudoti. Pavyzdžiui, atlikti tyrimai, kuriuos organizavo Kultūros ministerija. Mes nedalyvavome nei darbo grupėje, nei kartu vykdėm tą tyrimą, bet būna kažkokia užklausa, kurią atsakydamas pasinaudoji kitų tyrėjų duomenimis, išvadomis. Priklauso nuo to, kam reikia tos informacijos, koks jos tikslas.
KAROLINA BAGDONĖ. Pakalbėkim apie tą tikslą ir poreikį. Kaip statistika, duomenys, tyrimai gali pagerinti kultūros sektoriaus veiklą, plėtrą ar nustatyti prioritetus? Gal pastebėjot konkretų pavyzdį?
MARTYNAS TININIS. Iškart taip generalizuotai atsakyčiau, kad ta statistika labai svarbi, kad būtų priimamas politinis sprendimas ministerijos lygmeniu ar aukščiau ne tuo, kad „Aš manau“, o tuo, kad „Aš žinau“. Yra kažkaip užfiksuota būklė ar jos pokyčiai. Dėl to ir yra tie didieji tyrimai – „Gyventojų tyrimas“, „Menininkų būklės tyrimas“ – kurie suteikia žinių apie procesą, apie kurį nelabai žinojom. Pradedi jį stebėti.
Gali sakyti ir bus šiek tiek demagogija „aš manau“ ir yra vienaip ar kitaip, bet duomenys rodo priešingai. Ir tie duomenys gauti vadovaujantis moksliniais standartais, kad būtų patikimos apklausos, tinkamai apklausti gyventojai. Tada jau gali priimti sprendimus, žinodamas, o ne manydamas. Čia yra didžiausia pridėtinė vertė šitų kultūros tyrimų.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Aš visiškai pritariu. Skaitai mano mintis. Vadovaujiesi faktais, o ne nuomonėmis ir analitikai visada sakys, kad duomenys yra labai svarbūs. Tikrai svarbiausiems sprendimams priimti ir mūsų, Lietuvos kultūros tarybos kontekste, pavyzdžiui, programų vertinime, jei neturėtume duomenų, pavyzdžiui, ataskaitų ar pan., tai kaip įvertintume, ar programa yra naudinga ar ne, kaip pasvertume. Būtų tik mūsų pasvarstymas: „Na, gal čia kažką...“ Dabar mes galime pateikti konkrečius faktus – tokie rezultatai iš tokios ir tokios programos, daryti sprendimus.
Tik aišku, dar vienas aspektas ir manau kultūros lauko tyrimuose, ir apskritai tyrimuose be galo svarbu. Duomenys yra be galo svarbūs, bet visą laiką juos reikia matyti platesniame kontekste. Nežiūrėti tik į aklus skaičiukus, o matyti visą vaizdą plačiau. Kartais tyrėjai tą pamiršti, ypač kiekybinių tyrimų mėgėjai, kartais užmiršta tą faktą, kad reikia žiūrėti į platesnį kontekstą. Manau, kad mes bandome to išvengti. Tikiuosi, kad mums ir toliau seksis tą daryti (juokiasi).
MARTYNAS TININIS. Dirbam su duomenų kokybe. Atsimenu atvejį, kad ataskaitoje buvo užpildyta, kad renginį aplankė trys milijonai lankytojų.
KAROLINA BAGDONĖ. Projekto vykdytojai taip parašė?
MARTYNAS TININIS. Vadinasi visa Lietuva jį pamatė. Tada domiesi, kaip jūs gavot šitą skaičių. Jie įtraukė viską, ką įmanoma – ir internetinių tinklapių peržiūras, ir pan. Tai vieni žmonės, kurie įvykdė projektą paskaičiavo, kad buvo maždaug 5 tūkst. lankytojų, o kiti įrašė tris milijonus. Vadinasi skirtingu būdu paskaičiuoti skaičiai ir iš karto matai, kad kažkas ne taip su tais skaičiais, pradedi domėtis. Čia yra ta nematomoji darbo dalis, kad bent jau tokius kraštinius atvejus turi pastebėti ir jų nenaudoti statistikoje. Tikrai kažkokiam projekte trijų milijonų lankytojų (juokiasi)... kaip nacionalinis muziejus per visus metus į vieną projektą pritraukė tiek lankytojų. Mažai tikėtina.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Bet čia ir yra tas aspektas, kur aš sakau, kad vien skaičių pamatęs negali sakyti, kad čia faktas. Antras dalykas, projektų vykdytojams prašymas ir jiems svarbu žinoti, kad mums svarbu, jog tie skaičiai būtų tikslūs, nes pagal tai mes kartais vertinam. Aišku ne tik pagal tuos skaičiukus, bet vienas iš vertinimo kriterijų. Taip pat mes tuos skaičius teikiam ir ataskaitoms, ir ministerijai, kuri įtraukia į savo veiklos planus. Tai tie pateikiami duomenys mums yra labai aktualūs ir reikalingi. Bet taip turime labai atsargiai įvertinti, ar jie yra iki galo tikslūs. Patys negalime pasakyti, kad „čia tikrai taip negalėjo vykti“, turime pasitikėti projektų vykdytojais.
MARTYNAS TININIS. Čia visi kultūros sektoriaus dalyviai, ar biudžetinės įstaigos, ar nevyriausybinės organizacijos – iš esmės yra bendra misija. Nuo tų duomenų kokybės paskui kuriama statistika ir jei pereini į politinį lygmenį, tai turi kalbėti su statistika, kad reikia šitą programą sukurti arba kokį tyrimą atlikti, didinti finansavimą, nes mes matome, kad yra vienaip ar kitaip. O įsivaizduokite kiekvienas projektų vykdytojas repotintų po tris milijonus lankytojų. Tai vadinasi jokios problemos nėra, visi tikim, kad visi po tris milijonus pritraukia, vadinasi lankomumas yra nerealus. Gal net galime finansavimą sustabdyti tai sričiai? Ir taip viskas gerai einasi. Gal ereziška mintis? Dėl to yra svarbu atlikti tą duomenų kokybę, bet kartu ir patiems kultūros sektoriaus dalyviams suprasti, kad tie jų duomenys vis tiek keliauja į viršų ir yra grindžiami jau finansavimo skirstymo sprendimai. Jei gavai tokį skaičių, tai jį tiesiog išbraukei. Renginyje nežinai, kiek buvo dalyvių. Jau nėra jų bendruose skaičiuose, nes tu nepateiksi vietoj trijų milijonų 3 000. O gal 300, o gal 3, o gal 33? Nežinai.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. O gal nėra trejeto? (juokiasi)
MARTYNAS TININIS. O gal jo ir nėra? Kadangi prastas duomuo pateiktas, nėr tų lankytojų, vadinasi toje apskrityje mažiau lankytojų, toje savivaldybėje jų mažiau. Jei daugėja tokių prastų duomenų, pradedi atsirasti tokioje padėtyje, kad negali spręsti apie tą organizaciją, savivaldybę, apskritį. Negali žinoti, kas ten vyksta.
KAROLINA BAGDONĖ. Projektų vykdytojams tenka nelengva užduotis, kai pildant ataskaitas reikia suskaičiuoti, lankytojus, žiūrovus, dalyvius, išsamiai aprašyti visas veiklas, pasiektus rezultatus. Atrodo, kad užpildyti ataskaitą gali būti tiek pat sudėtinga, kiek ir pateikti pačią paraišką. Nors judu pasakojat, kad be ataskaitų sprendimus priimti apie kultūros politiką ir siūlyti kažką keisti tarsi būtų neįmanoma.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Neįmanoma gal labai stiprus žodis, bet tikrai daug sunkiau būtų. Vien iš projektų vykdytojų ataskaitų Lietuvos kultūros tarybos kontekste galėtume matyti, kaip veikia programa, kaip sekasi stipendininkams. Tai tos ataskaitos yra be galo svarbios. Tiek tos kokybinės, veiklos ataskaitos, kur aprašoma, kas nuveikta. Pavyzdžiui, galime pamatyti, ką ruošėsi nuveikti pagal paraiškoje pateiktą informaciją ir ką įvykdė, kokie įvyko pokyčiai, kodėl nepasisekė kažko įvykdyti, tada galima daryti tam tikras išvadas. Neretai ataskaitose parašoma, kodėl kažkas nepavyko ir tai mums irgi signalas, ką mes galėtume keisti ir tobulinti programoje.
Tie rodikliai, kaip minėjau, tiek ir mums svarbūs – kaip pamatysim, kiek tų dalyvių, kiek edukacijų įvykdyta, kiek renginių. Kad matytume kažkokį bendrą vaizdą. Tiek mes teikiame šią informaciją ministerijai, kuri į savo veiklos planą yra įtraukusi šiuos rodiklius. Taip pat net ir finansinės ataskaitos, kurios yra teikiamos mums, irgi duoda nemažai informacijos. Kaip projektų vykdytojai paskirsto Lietuvos kultūros tarybos finansavimą?
Suprantu, kad ataskaitos yra didelė našta projektų vykdytojams ir mes visą laiką bandome kažkaip svarstyti, galvoti, gal būtų galima kažkokius rodiklius sumažinti ar išimti. Yra tas svarstymas. Bet mes kaip analitikai mąstome, kad geriau mums daugiau duomenų negu, kad viską labai susiaurinti ir paskui galvoti: „Na, gal būtų buvę gerai, kad būtume turėję šitą rodiklį. Galėtume kažką pasižiūrėti ir palyginti“. Tiek paraiškų informacija, tiek ataskaitų informacija mums vertinant pačią bent jau Lietuvos kultūros tarybos veiklą yra itin svarbi.
KAROLINA BAGDONĖ. Dėl tų finansinių ataskaitų kaip tik užsiminei. Žiniasklaidoje buvo straipsnis apie vieną iš Lietuvos kultūros tarybos darytų tyrimų. Kaip tik jame buvo kritika, kad visgi finansinėse ataskaitose pateikiama tik tai, ką finansavo Kultūros taryba, o ne tai, kiek iš esmės visas projektas kainavo. Bet koks projektas, kuriame yra daug daugiau sudedamųjų dalių nei iš Kultūros tarybos buvo prašyta ir vėliau skirta pinigų. Kodėl tie biudžetai tokie nepilni? Minėjai, kad reikėtų papildomų rodiklių. Atrodytų akivaizdu, kad vieno rodiklio tarsi ir trūksta. Ar ne? Kodėl analizuojama tik tai, ką turit? Ar nereikėtų ataskaitų plėsti, kad patektų viso projektų biudžeto finansai?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Geras klausimas. Mes visada būtume už daugiau informacijos. Taip, dabar finansines ataskaitas galime matyti tik iš Lietuvos kultūros tarybos finansavimo. Bet tada mums reikia užduoti platesnį klausimą – ar mes turime apkrauti projektų vykdytojus ir jiems nurodyti privalomai teikti visą biudžetą. Tai gali būti ir iš kitų valstybės lėšų ateinanti projekto dalis, iš jų pačių privataus biudžeto. Čia yra diskusinis klausimas.
Negaliu atsakyti, ar mes turim tokią teisę prašyti viso projekto biudžeto, jei tai nėra mūsų skirtas finansavimas. Kad tai kažkiek praplėstų mūsų galimybę pamatyti pilną bendrą vaizdą – taip.
MARTYNAS TININIS. Bet ar tu matysi bendrą vaizdą?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Projekto.
MARTYNAS TININIS. Bet ne, pavyzdžiui, esu projekto vykdytojas. Mano projektas – 150 tūkst. eurų. Kultūros taryba skirs 10 tūkst. eurų, bet turėsiu viską reportinti už 150 tūkst. eurų. O gal per dideli kaštai? Tada jis nekandidatuoja gauti finansavimo ir nežinom to projekto veikimo ar neveikimo.
KAROLINA BAGDONĖ. Per dideli kaštai kieno?
MARTYNAS TININIS. Gali būti laikas skaičiuojamas, organizacija turi viską pateikti...
KAROLINA BAGDONĖ. Turi galvoje pateikti ataskaitą ar rašant projektą sąmatą pilną viso projekto ne tik tos dalies, kurios prašo iš Kultūros tarybos?
MARTYNAS TININIS. O jei pusė projekto lėšų buvo jos pačios, t. y. nebuvo planuota viską detaliai skaičiuoti, kaip tos lėšos detaliai panaudojamos. O dabar staiga gauni prievolę ir puoli skaičiuoti tai, ko nedarei. Gal tiesiog tai suvalgys per daug laiko?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Šnekam apie tai, kad projektų vykdytojams užkrautume papildomai naštą. Manau, kad paraiškose neturėtų atsispindėti ar pan., nes jie ir nurodo projekto biudžetą bendrą, bet nėra didesnių išskirstymų.
Kodėl mums būtų aktualu ir svarbu? Ne tai, kad nurodytų tiek ir tiek iš čia skirta, bet nurodytų, tiek ir tiek skirta kūrėjams, tiek ir tiek skirta administracinėms išlaidoms. Dabar kai darome finansinių ataskaitų analizes, negalime iki galo pasakyti, ar jie neskyrė kažkam kažko...
KAROLINA BAGDONĖ. Kalbi apie kūrėją?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Tarkim apie kūrėją. Neaišku, ar jie neskyrė, ar neskyrė iš Lietuvos kultūros tarybos finansavimo. Jeigu jie mums teiktų papildomą informaciją apie kitą dalį projekto, tai reikėtų išsamesnės informacijos, kad galėtume kažką paanalizuoti. Jei būtų tiesiog pateikti, tai vėlgi mums kažkokios informacijos labai nesuteiktų.
Svarstytinas klausimas, tikrai aktualus ir tikrai suteiktų daugiau informacijos. Bet vėlgi vėlgi vėlgi reikia mąstyti apie tai, ką projektų vykdytojas galvotų, kaip jis teiktų tą informaciją. Dar yra ir administraciniai kaštai.
MARTYNAS TININIS. Tuo pačiu, ar Kultūros tarybos funkcija yra stebėti valstybės lėšų naudojimą, ar pradedam ir privačių lėšų naudojimą stebėti? Na, projekto vykdytojo – ar tai būtų biudžetinė įstaiga, ar nevyriausybinė įstaiga. Kur dedam brūkšnį? Nesinori sakyti: „Štai ir mes, pateikit viską“. Irgi yra pagarbaus atstumo principas, kad mes prašom jūsų atsiskaityti už mokesčių mokėtojų pinigus, o jūsų lėšos yra jūsų. Čia yra ugdoma pagarba vienas kitam.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Čia yra tas pagrindas, kurį minėjau ir pradžioje, kodėl mes jūsų prašom už viską atsiskaityti mums? Kai mes tarkim duodam tik dalį. Reikėtų platesnių diskusijų.
KAROLINA BAGDONĖ. Čia klausimas būtų, kokia visgi yra Kultūros tarybos funkcija. Grįžtam prie to, ko klausiau ir anksčiau – ar stebim visą kultūros lauką, ar tik dalį? Kas iš to ir kodėl tai turėtų būti daroma? Gal tiesiog turėtų būti milžiniškas tyrimas kasmet skirtas tik finansinių ataskaitų analizėms, įskaitant Sodros duomenis, Valstybinės mokesčių inspekcijos? Tuomet atsivertų kitokie kontekstai
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Absoliučiai. Jau ir dabar turime labai nemažą analizę, kurią darome tik iš Lietuvos kultūros tarybos skiriamo finansavimo. Vis tiek kažkokias tendencijas ar svarbiausius aspektus galime pamatyti.
Bet jeigu plėstume, tai labai daug ir mūsų kaštų suvalgytų, ir reikėtų įtraukti daug daugiau duomenų. Gal tikrai ne tik ką projektų vykdytojai pateiktų, bet ir iš kitų institucijų? Vėlgi kuriame savo duomenų bazę, kur kažkokie bus galimi didesni duomenų kiekiai. Bet kad darbas analitikų būtų pirminis ir didžiausias nepaneigia to.
MARTYNAS TININIS. Pagalvok, mes trise ar keturiese neišanalizuosim visos Lietuvos kultūros sektoriaus. Tai Kultūros taryba turi žinoti savo ribas – kiek ji gali. Yra tie didieji tyrimai – „Gyventojų tyrimas“, „Menininkų būklės tyrimas“, kurie yra suderinti su Kultūros ministerija, ir strateginiai rodikliai, kad mes nusprendėme šituos sektorius matuoti. O paskui atsiranda tam tikros analizės, tyrimai konkrečioms problemos, bet visko nesustebėsi. Tai nėra departamentas, kuriame dirbtų 50 analitikų, dirbtinis intelektas analizuoja informaciją ir jiems pateikia, duomenys suplaukia iš visos Lietuvos. Tai taip nėra. Žinom, kokie Kultūros tarybos ištekliai – Stebėsenos ir analizės skyriuje dirba trys, keturi žmonės, priklauso nuo situacijų.
KAROLINA BAGDONĖ. Keturi, prašyčiau (juokiasi).
MARTYNAS TININIS. Praeitais metais dirbome trise pusę metų, dabar dirbame keturiese. Tu ir planuoji, kiek mes keturiese sugebėsime suvaldyti tyrimų, atlikti analizių. Visko tikrai neištirsim (šypsosi).
KAROLINA BAGDONĖ. Noriu sustoti prie vieno aspekto. Šiandien ne kartą minėjote tyrimą, kurio pilną pavadinimą pasakysiu oficialiai: „Gyventojų dalyvavimo kultūroje ir pasitenkinimo kultūros paslaugomis tyrimas“.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Aš norėjau sakyti, kad gal blogai žmonės pagalvos. „Gyventojų kultūros tyrimas“ – kaip čia? (juokiasi). Bet mes visaip jį vadinam „Gyventojų tyrimas“, „Dalyvavimo tyrimas“.
MARTYNAS TININIS. Tu pasakei šitą, Karolina, tai pusei žmonių iškart skaitliukus išmušė ir jie nieko toliau negirdi. (juokiasi)
KAROLINA BAGDONĖ. Labai gerai (šypsosi), nes toliau pratęsiu šitą „nieko toliau negirdi“. 2020 m. vyko protestas dėl Kultūros tarybos veiklos ir kritikos strėlių sulaukė būtent šis tyrimas. Buvo paskelbta, kad jis kainavo 89 tūkst. eurų. Kodėl tyrimai tokie brangūs? O ar čia visgi nebrangu?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Šiaip tuo momentu aš dar nedirbau Kultūros taryboje. Manau, kad mano kolega Martynas plačiau papasakos apie šią situaciją, kaip ten vyko mitingai prieš langus. Bet šiaip tyrimai ir ne tik kultūros lauko yra brangūs, gali būti brangūs. Tai labai priklauso nuo jo specifikos, nuo tyrimo tikslo.
Čia mes šnekame apie Lietuvos gyventojų tyrimą, kur vykdoma didžiulė apklausa ir imtis didžiulė. Tai labai daug kaštų reikalaujantis procesas.
KAROLINA BAGDONĖ. Kaštų kuria prasme?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Vien pamąstykime, kiek reikia už apklausas sumokėti, kiek ekspertų, tyrėjų įsitraukę į šito tyrimo vykdymą, didžiulė darbo grupė. Galima kulturostyrimai.lt nueiti ir pamatyti, kokia šio tyrimo apimtis.
KAROLINA BAGDONĖ. Tai kokia?
MARTYNAS TININIS. 550 puslapių.
KAROLINA BAGDONĖ. Gera monografija, ar netgi dvi.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Taip, taip. Viską sudėjus ir galima suprasti, kodėl šis tyrimas tiek kainuoja. Man atrodo, kad tai yra mūsų brangiausias tyrimas, bet jis labai labai yra vertingas, naudingas, nuo 2014 m. vykdomas. Ta pati ministerija daug kur naudoja šį tyrimą, įtraukiant į savo planus rodiklius. Manau, kad tai labai daug paaiškina.
MARTYNAS TININIS. Sakyčiau, kad šis tyrimas yra būtinas. Valstybė stebi kultūros sektoriaus situaciją per šį tyrimą. Jeigu šitą tyrimą sunaikini, vadinasi negalime stebėti įvairių strateginių rodiklių, kuriuos ministerija yra užsitvirtinusi, kad stebės ir pagal tai spręs, kaip vystosi kultūros laukas. Vadinasi, jei šio tyrimo atsisakome, turėtume galvoti, ar mes tai stebim, ar tai verta stebėti, ar tai stebim kitaip.
O kalbant apie apklaustųjų skaičių, tai buvo apklausta 1 200 žmonių gyvai, 1 800 yra internetinė apklausa. Prie tyrimo kartu su tyrėjais, mumis, Kultūros ministerija dirbo gal 10-15 žmonių. Įsivaizduojate, kiek laiko sudėta į tą tyrimą.
O apie patį tyrimo kontekstą – jis reikalingas Kultūros ministerijai, bet reikia suprasti tą laikmetį, kai vyko mitingas. Aš, pavyzdžiui, suprantu. Manau, kad suprantu. 2020 m. pavasaris, prasidėjo Covid pandemija. Iš esmės panika yra visame pasaulyje, ką daryti, kaip kas vyks. Kultūros sektorius dėl Covid yra vienas labiausiai pažeistų sektorių. Nes kas yra kultūra? Teatras? Uždarytas. Koncertas? Uždarytas. Daugybė menininkų negali vykdyti veiklos. Visi turi lįsti į internetą, ko niekad nėra prieš tai darę. Pajamų šaltinių nėra, veiklas vykdyti nėra kaip. Tuo metu tik prasideda valstybės parama. Paskui atsiranda įvairios stipendijos iš Kultūros tarybos. Paprastai būna vienas individualių stipendijų etapas, kažkur 300 stipendininkų gauna finansavimą. 2020 m. buvo 5 etapai, žmonių, dabar bijau sumeluot, virš tūkstančio gavo stipendiją. Bijau sumeluot.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Nemeluok su duomenim (juokiasi).
MARTYNAS TININIS. Taip, nelabai prisimenu. Bet atsimenu, kad paraiškų skaičius išaugo dešimt kartų. Dešimt kartų išauga pasiūlymų skaičius, dauguma jų skaitmeniniai, nuotoliniai ir pan. Bet šitoje vietoje, kai yra pandemijos pradžia yra daugybė nežinomumo, kas bus. Kūrėjams, jei gyveni su mažai finansinių išteklių, tai vadinasi lieka tik valstybės socialinis tinklas, parama. Tai normalu protestuoti, kelti klausimus dėl viso šito ir diskutuoti.
Mano akimis tas tyrimas buvo kaip taikinys, kaip labiausiai sumobilizuojantis taškas, su kuriuo lengviausia statyti argumentą, ar mes teisingai einame. Bet su „Gyventojų tyrimu“ – buvo pandemija tuo metu ir reikėjo atkreipti dėmesį kultūros sektorių, kad jam reikia finansavimo, nes jis labiausiai nukentėjęs. Mano akimis, protestas tą ir simbolizuoja, kad „Valstybe, atkreipk dėmesį į šį klausimą, kad kultūros sektorius yra itin silpnas šitoje vietoje, šitoje pandemijoje, šiuo metu“. „Gyventojų tyrimas“, mano akimis, buvo gera priemonė atkreipti dėmesį. Būna, kad iškeli vėliavą ir visą ją mato. Šiuo atveju gyventojų tyrimas tapo tokiu savotišku taikiniu.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Manau, kad „Gyventojų tyrimas“ parodo iš pačių gyventojų pusės, jų nuomonę apie kokybę kultūros paslaugų, prieinamumą kultūros paslaugų. Tai yra labai labai svarbu matyti iš jų pusės.
KAROLINA BAGDONĖ. Artėjant link pabaigos, pakalbėkim apie tą visur sklandančią temą – dirbtinį intelektą ir analitiką. Jūs kaip tik neseniai buvote tarptautiniame kultūros valdymo ir politikos kongrese Suomijoje apie dirbtinio intelekto įtaką, galimybes ir kylančius iššūkius kultūros valdymo ir politikos srityse. Ar dirbtinis intelektas pakeis analitikus? O gal jau dabar taikot dirbtinį intelektą savo tyrimuose?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Trumpai atsakant – ne, nepakeis (juokiasi). Pozityviai mąstant. Manau, kad dirbtinis intelektas taps pagalbinis įrankis.
MARTYNAS TININIS. Jeigu pasinaudoti to seminaro, tos konferencijos mintimis, tai žinutė buvo tokia: „Nebijokite, dirbtinis intelektas jūsų nepakeis. Iš esmės jus pakeis žmonės, kurie mokės naudotis dirbtiniu intelektu“. Vadinasi yra identifikuota, kad mes turime įgyti kompetencijas naudotis dirbtiniu intelektu, nes jei jų neturėsi, būsi mažiau nekonkurencingas. Tokia yra autorių nuomonė.
Bet aš kaip istorikas galėčiau pasakyti, buvo anksčiau auksakaliai, darydavo žvakides, šaukštus, lėkštes iš sidabro, pavyzdžiui. Buvo tikslas sukurti kuo tobulesnę formą, bet kai atsirado industrinis gamybos būdas, tai presai padaro idealias formas. Ką padarė auksakaliai? Specialiai darydavo deformuotas, su netobulumais įrankius, lėkštes ir pan., kad matytųsi, kad tai yra rankų darbas.
Yra serialas „Parks and Recreation“. Jame Ronas Swansonas, libertaras, pagamino kėdę ir sako: „Atrodo, kaip pagaminta gamykloje“ ir ją sulaužo, nes nesimato, kad amatininko darbo yra. Aš žiūriu taip.
O galbūt bus ir šita kryptimi dalis visuomenės nueis? Specialiai kurs meną, specialiai tikslingai be dirbtinio intelekto, kad jis neatrodytų kaip sukurtas su dirbtiniu intelektu. Manau, kad kaip tik stratifikuosis – vieni žmonės naudos dirbtinį intelektą, kiti – tikslingai jo nenaudos ir tai akcentuos. Dabar irgi turime ekologiškas prekes ir nelabai ekologiškas prekes, vienos turi mėsos, kitos turi mėsos pakaitalus. Tai tu irgi gali taip daryti. Bent aš taip manau.
KAROLINA BAGDONĖ. O analitikoje?
MARTYNAS TININIS. Sutinku, kad analitikoje dirbtinis intelektas, mano akimis, bus įrankis tam dideliam duomenų kiekiui apdoroti. Bet mes turime suprasti, kad dirbtinis intelektas, kaip dabar yra vadinamas, pats negalvoja. Mes iš esmės naudodami savo dabarties žinias užkrauname tą informaciją ir pagal ją dirbtinis intelektas generuoja atsakymus. Vadinasi, jisai tiktai šiuo momentu pakartoja tą informaciją, kokią mes įdedam, atsižvelgdamas į praeities duomenis. Bet jeigu mes kalbame apie naujų įžvalgų kūrimą, tai čia ir yra analitiko darbas. Būtų gerai, kad su dirbtiniu intelektu galėtume duomenis viens du ir išnagrinėti. Jisai pateiktų dėsningumus, įvairius pjūvius, bet įžvalgos eis iš mūsų žinių, proto, know-how ir pan., iš vidaus. Mes tada galėsim savo įžvalgas įdėti į duomenų bazes dirbtinio intelekto ir tada dirbtinis intelektas jas iš naujo galės interpretuoti ir tokiu būdu dar kitokius atsakymus sugeneruoti.
Yra dirbtinio intelekto minusas, kad jis nėra objektyviai įvertinantis situaciją. Vertina kiekvieną užklausą pagal tai, kokie duomenys yra įkrauti. Esu užklausęs įvairių klausimų „ChatGPT“ ir maždaug po trijų, keturių, penkių užklausų gali išgauti iš jo atsakymą, kad jis iš tiesų nežino, apie ką kalba, nes jis nežino savo duomenų patikimumo. Jis sako: „Mano duomenys patikimi“. Klausiu jo: „Kaip tu manai, kodėl tu žinai, kad jie patikimi?“. [Atsako]: „Nes taip parašyta“. Bet kuo remiantis? Ir tada jisai sutrinka ir negali atsakyti, kodėl jie patikimi. Tada paklausi: „Iš esmės tu nežinai savo duomenų?“ [Atsako]: „Iš esmės taip“. Tai rodo, kad yra duomenys ir nuo to, kokie duomenys yra užkrauti dirbtiniam intelektui, nuo to ir priklauso atsakymai. Jeigu užkrausime Kultūros tarybos duomenis, tai bus Kultūros tarybos lauko informacija. Jei įdėsime „Gyventojų tyrimo“, jau bus platesnis vaizdas. Bet jei ištrauksime „Gyventojų tyrimą“, tai jis neturės tų duomenų pateikti atsakymus su tais duomenimis. Labai priklauso, kas valdys ir kokie duomenys bus užkrauti.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Manau, kad dirbtinis intelektas ir analitikui bus pagalbinis įrankis, visgi. Nes ką ir konferencijoje minėjo, pagrindas, kad žmogus turi savo kritinį mąstymą, kurį naudoja ir analizėse ir pan. Kultūros laukas yra gan jautrus. Man patiko vienas pavyzdys, kaip nustatyti panaudojant dirbtinį intelektą, kas vartotojui labiausiai patinka teatre, kokie spektakliai, koks žanras. Jis paima visus duomenis, kas yra populiariausia ir tada pasiūlo, ką reikėtų kurti, pristatyti teatruose, bet jis pasiūlo tik tuos populiariausius žanrus, o visos alternatyvos lieka kažkur šone. Jei žmogus neįjungs savo mąstymo ir suvokimo, o gal reikia kažką šalia pasiūlyti, kitam lankytojui, žiūrovui, kuris nepakliūva į daugumą, tai mes ir neturėsim. Gal pranyks? Ir siaurėsim. Tai analitikui reikia matyti plačiau negu dirbtinis intelektas. Juo galima naudotis tikrai. Mes dabar nelabai naudojamės, gal reikėtų pradėti, bet tikrai reikia labai atsargiai vertinti.
MARTYNAS TININIS. Aš labai kritiškas. Kiek klausimų esu suformulavęs, beveik visi atsakymai man nepatiko.
KAROLINA BAGDONĖ. Kuria prasme tau nepatiko?
MARTYNAS TININIS. Nes jie mano akimis per riboti ir kadangi jie kliaunasi praeities duomenimis, vėlgi tas duomenų patikimumo klausimas yra. Smagus įrankis pasižaidimui, smagus įrankis bakalauro darbams rašyti (šypsosi), bet jeigu kalbėti apie sprendimus, tai tiktai kol kas kaip pagalbinė priemonė. Jei mes finansuojame palyginus daug muzikos, etninės kultūros finansavimas auga dešimtimis procentų į metus, tai jeigu pasiimsime dirbtinį intelektą, tai ir bus jo atsakymai, kad turbūt reikia didinti tai, kas ir taip auga. O tada klausimas, o kaip daryti su tomis sritimis, kurios mažėja? Ar Kultūros taryba šioje vietoje turėtų imtis iniciatyvos pagyvinti tą sritį, kuri yra visų užmiršta? Ar kaip tik viską paliekam dirbtiniam intelektui ir auginam tas sritis, kurios ir taip auga? Čia tokie atviri klausimai. Ir turbūt Kultūros taryba su žmonėmis, su ekspertais, su žmogaus pajautimu, ne duomenimis, o žmogaus pajautimu „Čia geras spektaklis. Čia geras performansas. O šis muzikos kūrinys buvo nerealus“ ir tu žinai, kaip pažymėsi kitaip, tik per savo asmeninę patirtį, tu pajausi tą meną. Ir per tai gali atrinkti: „Taip, šitam menininkui, žinom jo kūrybą, žinome, koks jis unikalus ir skiriama turbūt stipendija“.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Žmogiškasis faktorius yra.
MARTYNAS TININIS. Taip, visiškai.
KAROLINA BAGDONĖ. Bet gal dirbtinis intelektas galėtų suskaičiuoti kvotas?
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Galbūt, bet net kvotose yra tam tikrų niuansų (juokiasi).
MARTYNAS TININIS. Priklauso nuo to, kaip tas kvotas reikia skaičiuoti. Bet vis tiek net ir tas pačias kvotas skaičiuojant yra pasilikta teisė Kultūros tarybai atsižvelgiant į neįprastas aplinkybes kažkiek jas pakeisti, pavyzdžiui, neįprasta aplinkybė buvo pandemija. Tu suplanuoja vienaip finansavimo skirstymą, prasideda pandemija „Ne, ne ne, ne taip suplanavom prieš metus, tai dabar mums neįdomu, kad čionai pasikeitė viso pasaulio situacija, veiksim pagal seną modelį“. Žmogus yra lankstus ir pamatai, kad situacija pasikeitė ir taip atsiranda naujos finansavimo priemonės. Ne tokios būtinos gali būti sumažintos, nukreiptos kitur, perdarytos. Tas ir yra žmogaus faktorius.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Jei tiktai būtų paskaičiavimas kvotos, sudėjimas projekto ir viskas, paskirstom finansavimą, tai būtų labai paprasta. Bet labai daug visokių dedamųjų, detalių įeina į vidų, kol galiausiai tas rezultatas pasiekia mus.
MARTYNAS TININIS. Ir mes taip finansuotumėt stipendininkus dėl to, kad jie anksčiau gavo stipendijas, duomenys rodo, kad jie gavo stipendijas ir dėl to verta juos finansuoti. Jei jis negavo anksčiau stipendijos, tai jis nevertas finansuoti ir dirbtinis intelektas siūlo finansuoti stipendininką, kuris prieš tai gavo stipendiją.
(juokiasi).
KAROLINA BAGDONĖ. Paskutinis, paskutinis klausimas. Jūsų mėgstamiausias tyrimas Kultūros taryboje, kurį darėte?
MARTYNAS TININIS. Regioninė kultūros organizacijų apklausa. Man didžiausias iššūkis ir man įdomus tyrimas, nes jis ištyrė, mes jį padarėm ne tik Kultūros tarybos finansavimą, bet ir to finansavimo negavusias įstaigas. Platesnis žvilgsnis, į tai, kas vyksta regionų kultūros lauke.
RADVILĖ MASKULIŪNAITĖ. Aš pirmiausia turi oficialiai atsakyti, kad visi tyrimai labai svarbūs, brangūs (juokiasi), pačiupinėti, numylėti. Man asmeniškai toks svarbiausias tyrimas buvo „Kultūros ir kūrybinių industrijų programos vertinimas“, nes tai buvo mano pirmasis tyrimas atėjus čia dirbti, susipažinau su Lietuvos kultūros tarybos vidumi, tiek su šituo sektoriumi. Tai buvo mano įvadas į šį darbą. Man jis visąlaik liks prie širdies.
(muzika)
KAROLINA BAGDONĖ. Ačiū jums labai. Labai linkiu, kad dirbtinis intelektas jūsų nepakeistų, o kaip tik padėtų tobulėti ir palengvintų tyrimus ten, kur įmanoma. Linkiu, kad būtų kuo daugiau įdomesnių tyrimų ir sugrįžtumėte prie tų, kurie pirmiausia jums patiems atrodo svarbūs, bet kita vertus svarbūs ir visam kultūros laukui. Su jumis buvo Lietuvos kultūros tarybos tinklalaidė „Kultūros ritmas“. Kalbėjomės su Stebėsenos ir analizės skyriaus vedėja Radvile Maskuliūnaite ir vyresniuoju analitiku Martynu Tininiu. Ačiū jums, kad mūsų klausėt, o jei turit klausimų ar norit apie ką nors pasikalbėti iš kultūros lauko ar apie Kultūros tarybą, rašykit mums. Ačiū ir iki.
