Ką tik pasibaigė pirmasis 2024 m. stipendijų konkursas. 321 kultūros ir meno kūrėjui paskirstyti daugiau kaip 2,2 mln. eurų. Kokios tendencijos vyrauja Lietuvos kultūros tarybos stipendijų konkursuose? Kodėl sėkmingiausi vyriausi menininkai? Ar pagrįstas „atšalimo“ laikotarpis? O ką daryti dėl nuolatinio stipendijų negavusiųjų nusivylimo?
Apie tai pasakoja Lietuvos kultūros tarybos susirinkimo narys, literatūrologas Dainius Vaitiekūnas. Pokalbyje jis minėjo, kad ką tik startavusi pradedančiojo kūrėjo stipendija yra „savotiška deimančiukų ieškojimo stipendija, naujų vardų žvejybos gaudymo, viliojimo į kūrybinę saviraišką“. Jam pritardama kita tarybos narė, muzikologė Jūratė Katinaitė akcentavo tai, kad „jaunas žmogus nebepriverstas konkuruoti su savo buvusiu dėstytoju ir kad vyresni žmonės irgi turi šansą keisti profesijos profilį“. Su jais kalbasi Karolina Bagdonė.
„Spotify“ „Apple Podcasts“ „YouTube“:Skaitykite tinklalaidės transkripciją:
(muzika)
KAROLINA BAGDONĖ. Ką tik praūžė pirmasis stipendijų konkursas. 321 kultūros ir meno kūrėjui paskirstyti daugiau kaip 2,2 mln. eurų. Kokios tendencijos vyrauja Lietuvos kultūros tarybos stipendijų konkursuose? Ar pasiteisino visiškai šviežia pradedančiojo kūrėjo stipendija? Kaip valdyti kultūros bendruomenės lūkesčius, kai finansų trūksta, o puikių idėjų labai daug? Šįkart apie tai kalbėsiuos su Lietuvos kultūros tarybos nariais – muzikologe Jūrate Katinaite ir literatūrologu, humanitarinių mokslų daktaru Dainiumi Vaitiekūnu.
KAROLINA BAGDONĖ. Šiemet Lietuvos kultūros tarybos stipendijų konkurse atsirado nauja priemonė – pradedančiojo kūrėjo stipendijos. Sulaukėme 338 paraiškų, finansuotos 107, skirta beveik 537 tūkst. eurų. Kokie jūsų įspūdžiai po pradedančiojo kūrėjo konkurso? Ar pasiteisino?
JŪRATĖ KATINAITĖ. Be abejo, tikrai džiaugiuosi, kad žengėme šį žingsnį, apie tai buvo ilgos kalbos. Dainius tikrai patvirtins, kad mes ne sykį kalbėjome, kad reikia kažkaip diferencijuoti. Individualių stipendijų konkurse atsiranda tokia nelygiava, nes patyrę menininkai gaus geresnius balus negu pradedantys.
Tas pradedantiškumas yra skirtingų dalykų. Man atrodo labai svarbu, kad ne tik jaunam žmogui, kuris pradeda karjerą, suteikiame didesnę galimybę būti pastebėtam, nes šalia korifėjaus jaunam tikrai labai sunku konkuruoti. Dabar nuolat kalbame apie mokymąsi visą gyvenimą, apie kvalifikacijų keitimą, tai pradedančiojo kūrėjo stipendija suteikią šansą ir vyresniems žmonėms, humanitarinių profesijų, tiesiog aplikuoti. Pavyzdys, kokį galėčiau pateikti ir kokio dar kol kas konkurse pasigedau, kai žinomi literatai, mokantys gerai kalbą, staiga sugalvoja versti – ar poeziją, ar grožinę literatūrą. Būtent jiems po pirmo bandymo pasirodo, kad tai labai įdomi sritis. Tai va aš tokių dalykų pasigedau. Arba atvirkščiai – vertėjas, visą gyvenimą vertęs ir ugdęs kalbos pojūtį, ateina noras ir jam parašyti grožinės literatūros kūrinį. Anksčiau, jei jie aplikuotų į literatūros individualią stipendiją, tai visada gautų mažesnius balus už ankstesnę veiklą kaip poeto. Tai dabar šis dalykas labiau pastebimas ir man tai didžiausia prasmė šių stipendijų konkurse, kad jaunas žmogus nebepriverstas konkuruoti su savo buvusiu dėstytoju ir kad vyresni žmonės irgi turi šansą keisti profesijos profilį.
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Aš taip pat pritarčiau Jūratei, kad ne tik jauni turi galimybę startuoti, bet jauni gali būti visi, kas pradeda. Galima atsijauninti su šia stipendija (juokiasi). Norėčiau paneigti besiformuojantį stereotipą, kad čia tik jaunųjų stipendija...
KAROLINA BAGDONĖ. Pagal amžių.
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Pagal amžių. Taip, statistika rodo, kad jų gana daug, bet yra ir vyresnio amžiaus žmonių. Tarp jų pastebėjom rašytojos Žemaitės amžiaus žmonių. Ir ką gi? Gali būti, kad juos lydės kūrybinė sėkmė. Ką gali žinoti. Italų rašytojas Umberto Eco irgi parašė savo pirmąjį romaną „Rožės vardas“ būdamas maždaug Žemaitės amžiaus. Tai labai gražu, kad čia nėra amžiaus cenzo, ribos.
Norėčiau pasidžiaugti pirmuoju konkursu, kuris buvo laukiamas ir krito į tinkamą dirvą. Labai daug iš jo tikiuosi ateityje. Tikiuosi, kad turėsime lėšų didinti tas stipendijas, nes manau, kad susidomėjimas augs. Žmonės iš pradžių kiek nepatikliai žiūrėjo į tą naują produktą, bet paskui įsidrąsins.
Kitas dalykas, kad ši stipendija paskatins kurti, išbandyti savo jėgas, galbūt net pereiti iš vienos srities į kitą. Pamatyti, kaip yra kitoje srityje. Jūratė minėjo gražius pavyzdžius, bet gali būti ir atvirkščiai – iš literatūros į kitą sritį peršokti.
Svarbu pabrėžti, kad pradedančiojo kūrėjo stipendija lyginant su individualiomis stipendijomis, susijusi su pasitikėjimu, nes kalbame, pirmiausia, apie ateitį, mažiau apie praeitį, praeities nuopelnus. Suteikiame pasitikėjimo kreditą ir pasiūlome išbandyti jėgas. Labai tikimės ir linkim, kad jiems pasisektų. O kaip sužinoti, jei nebus to tam tikro eksperimento. Sakyčiau, kad tai savotiška deimančiukų ieškojimo stipendija, naujų vardų žvejybos gaudymo, viliojimo į kūrybinę saviraišką. Siekiama atrasti naujus vardus ir įtraukti į aktyvų kultūrinį gyvenimą. Turbūt ne veltui panašaus pobūdžio stipendiją administruojantis Prancūzijos Nacionalinis knygų centras ją vadina „Atradimo stipendija“. Mūsų atveju taip pat. Mes galėtumėt visiškai sakyti – atradimų ar net ieškojimų, eksperimentų stipendija.
KAROLINA BAGDONĖ. Atrodo, kad prasklaidėte kelis mitus. Vienas, kad pradedantysis kūrėjas nėra jauno amžiaus, kaip dažnai įsivaizduojame...
JŪRATĖ KATINAITĖ. Nebūtinai jauno.
KAROLINA BAGDONĖ. Nebūtinai jauno, tarkim iki 35-erių pagal apibrėžtis. Antras dalykas, kad pradedantysis kūrėjas nebūtinai yra tas, kuris neturi jokios patirties, pavyzdžiui, 57 proc. teikusių paraiškas pradedančiųjų stipendijai jau anksčiau dalyvavo Lietuvos kultūros tarybos konkursuose. Tai reiškia, kad jau turi patirties, kaip rašyti paraiškas, galbūt turi savo portfolio, ar apskritai meno kūrėjo patirties. Kita vertus, ekspertai išsakė abejonę, kad visgi jei ateini kaip vertėjas į literatūrą, ar kaip poetas į vertimus, ar kaip tarpdisciplininio meno kūrėjas rašyti romano, ar tikrai esi pradedantysis? Jūrate, jūs sakėte, kad jei turi ankstesnę patirtį, bet žengi į naują sritį, tai esi pradedantysis.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Aš laikyčiausi to požiūrio. Yra visokių situacijų ir visokių variantų, bet jei žmogus toje srityje nėra reiškęsis, tai apie kokią patirtį kalbame. Jis turi visokios kitokios gyvenimiškos, meninės, galbūt kūrybinės patirties, bet būtent tos srities, kurioje jis dabar aplikuoja norėdamas gauti stipendiją, neturi arba tik pradeda ją kaupti. Sakykim, kad išvertė pirmą knygelę ir pamatė, kad jam patinka tas žanras ir gali toliau realizuotis. Arba priešingai – muzikos patirtį turintis kompozitorius staiga imasi tarpdisciplininių žanrų su muzika ar net be muzikos. Gavo impulsų ir turi kažkokių idėjų. Tai tarpdisciplininiame mene su kompozitoriaus diplomu praktiškai jokių neturi šansų gauti individualią stipendiją, o čia, jeigu ta idėja bus įtikinama, kodėl gi ne.
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Pratęsdamas pavyzdžius paminėčiau tokį dalyką, kad labai svarbu skirtingų sričių menininkams leisti peršokti į kitą sritį, išbandyti jėgas vis kitur. Galbūt jie praturtins savo patirtimi ir kitą sritį ir bus savaip originalūs, įdomūs.
Dar paminėčiau pavyzdį. Šiais laikais gana dažnas fotografuojantis rašytojas. Tai kur jam eiti? Jis nori surengti parodą, sudaryti albumą. Į fotografijos sritį? Sudėtinga susigrumti su savo srities profesionalais. Galbūt jam reikia dar truputį pasitreniruoti pradedančio menininko stipendijos dėka fotografijos srityje. Gali būti ir kitokių judėjimų.
Sakyčiau, kad bandymas menininkus apriboti tam tikra sritimi, būtų prieš natūralią, kūrybingo menininko, kūrybingo žmogaus prigimtį, kuria jis siekia realizuoti, išbandyti save įvairiais būdais. Galbūt netgi prieš šiuolaikinio meno tendencijas, kai vyrauja tarpsritinis bendradarbiavimas, dialogas tarp skirtingų sričių, ypač menininkų.
KAROLINA BAGDONĖ. Apraše parašyta, kad norint pretenduoti ir teikti paraišką pradendačiojo kūrėjo stipendijai, turi turėti ne ilgesnę kaip penkerių metų kūrybinės veiklos patirtį ar išsilavinimą. Ar nėra per sunkus pradedančiojo kūrėjo startas? Juk individualiose stipendijose užtenka idėjos, gyvenimo ir kūrybinės veiklos aprašymo, gerai užpildytos paraiškos.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Ką aš galiu pasakyti? Koncentruokimės į tai, kad mums svarbiausia ne žmogaus renommée, jo turiningas gyvenimo aprašymas kaip individualių stipendijų atveju – kuo tas svoris didesnis, tuo daugiau šansų turi. Tai šiuo atveju priešingai – aš to nelaikau jokiu reikalavimu. Kaip tik yra šioks toks bandymas apsidrausti: „Aš visą gyvenimą nerašiau nei poezijos, nei literatūros, jokio muzikos kūrinėlio nesu parašęs, bet sugalvojau, kad norėčiau.“ Tai nėra pakankamas pagrindas. Tu jau turėjai kažkokius bandymus atlikti, galbūt net įvertinimų turi, kažkur debiutavai kaip muzikos kūrėjas, kompiuterinės ar elektroninės, ir buvo pastebėtas tas tavo kūrinėlis. Tada jau yra pagrindas gauti stipendiją ar bent jau teikti aplikaciją. O tokių iliuzijų negalime finansuoti. Vis tiek turi būti kažkoks pagrindas.
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Aš visiškai pritarčiau, į kažką gi reikia atsiremti, kažkas turi būti, turi būti įrodymai. Be abejo, tą aprašą tobulinsim.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Be abejo.
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Kol kas drįsčiau manyti iš šio konkurso rezultatų, kad ta administracinė patikra buvo įveikiama daugeliui ir tikrai buvo nemažai paraiškų. Reiškia, kad kažkaip šitie suvaržymai buvo įveikti, nugalėti.
Galbūt verta atlikti platesnį tyrimą, apklausti potencialius pareiškėjus, ką jie mano. Bet tas pagrindas reikalingas. Aš užsiminiau apie Prancūzijos Nacionalinį knygos centrą. Ten irgi reikalauja bent vieno kūrinio, išleisto ne savo lėšom, arba bent trijų straipsnių. Žodžiu, duokit ką nors, už ko galėtume užsikabinti. Panašiai ir mums būtų gerai žinoti, kur link juda tas menininkas, kokios jo kūrybinės preferencijos, stilius. Svarbiausia ne kiekybė. O dėl to laikotarpio dar galima diskutuoti.
KAROLINA BAGDONĖ. Sausį pasirodė ne tik pradedančiojo kūrėjo stipendijų rezultatai, bet ir kitų dviejų – individualių ir mobilumo. Noriu sustoti prie individualių stipendijų, nes jos kaip ir kasmet sulaukia labai daug dėmesio, daug džiaugsmingų ir nelabai reakcijų. Kokie jūsų įspūdžiai? Galiu pateikti šiek tiek skaičių – ekspertai vertino beveik tūkstantį paraiškų – 982, finansuotos 277, skirta daugiau kaip 1,6 mln. eurų. Kokias pastebėjote savo srities tendencijas?
JŪRATĖ KATINAITĖ. Visų pirma džiaugiuosi, kad apie trečdalį stipendijų yra finansuota. Kita vertus, į tai galima žiūrėti kaip į trūkumą, nes mūsų kadencijos Kultūros tarybos nariai diskutavo, kad reikia stiprinti stipendiją, kaip tą, kuri iš tikrųjų menininkui suteikia galimybę atsitraukti nuo kitų veiklų, nuo būtino duonos uždirbimo. Ta stipendija duotų šansą susikoncentruoti. Jei turi kažkokią idėją, bet negali jai skirti tiek laiko.
Ekspertai tą lūkestį išsiaiškino labai skirtingai. Vienose srityse jie stengėsi patenkinti kuo daugiau aplikavusių, patenkinti lūkesčius su mažesniu mėnesių skaičiumi. Kitose srityse, ekspertai tarsi atliepė tą lūkestį, galbūt griežčiau vertino. Jeigu žmogus gavo stipendiją, tai jis iš tikrųjų tą pajustų ir galėtų susikoncentruoti tai meninei veiklai, tam projektui, kurį aprašė ir norėtų įgyvendinti.
Aš jaučiu pereinamą laiką, nes pirmą kartą stipendijos panašesnės į žmonišką dydį. Jos labai daug metų nebuvo indeksuotos. Lietuvos kultūros taryba palyginus su kitais iš Šiaurės šalių stipendijų žanre buvo tikrai labai atsilikusi ir dėl stipendijos mažumo, ir dėl paties krepšelio stipendijoms skyrimo. Daugelyje šalių vis dėl to einama link tiesioginio menininko finansavimo, o ne per agentūrų ar įstaigų finansavimą, kur jie kuria produktą ir atsiskaito su menininku.
Tai dabar įsivaizduoju, kad turime pereinamąjį etapą – ir ekspertai prie to pratinasi, ir pati bendruomenė to dar ne visai pagavo, dar ne visai suprato. Lūkesčiai dideli, kad ir kokį komentarą beparašytum, jei negavai stipendijos, jis vis tiek bus skaudus. Kaip bežiūrėtum į tą sąrašą, vis tiek tavęs nieks nepaguos, vis tiek taryba bloga ir tvarka bloga. Tai labai suprantama. Šiais socialinių tinklų, nuoskaudų liejimo laikais tas neišvengiama.
Manyčiau, kad su laiku vis daugiau jaunų žmonių atras ir mūsų ne sykį aptartą, mano ir Dainiaus minėtą, tą galbūt vyresnių žmonių persikvalifikavimo, išbandymo jėgų kitame žanre pradedančiojo kūrėjo stipendiją. Pradedančiųjų stipendija man atrodo kol kas nėra įsivažiavusi, nedaug atrasta. Atrodo, kaip čia gali būti: „Mes paskelbėme, o va žmonės nepastebėjo, vis tiek labiau teikė paraiškas į individualių stipendijų konkursą“. Šiek tiek prisilietusi prie rinkodaros kaip radijo, televizijos laidų vedėja, žinau, kad gali nuostabiausią projektą parengti, bet jis įsisuks ir pritrauks publikos, žiūrovų dėmesį maždaug trečią sezoną. Atrodo labai keista, reklamuoji ir pateiki, ir, atrodo, kad visur tos informacijos pakanka, bet žmonėms reikia laiko užsikabinti. Vienas kažkada atsitiktinai pažiūrėjo laidą, gal grįš. Nesuprasi tų žmonių pasirinkimų, bet įsivaizduoju, kad mes irgi su pradedančiųjų stipendijomis esame pradedančiųjų etape, nes jos nėra pakankamai suvoktos ir atrastos.
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Pritarčiau, kad yra daug galimybių stipendijų srityse. Taip pat ir su individualiom stipendijom. Ten verta atsižvelgti į lūkesčius. Gaila, kad lūkesčiai buvo didesni negu galimybės. Tik pabrėžčiau, kad tie, kurie negavo stipendijos, tikrai nebuvo prastai įvertinti. Tiesiog negavo stipendijos. Šį kartą. Tikrai galiu tą labai drąsiai pasakyti, nes mačiau diskusijas, mačiau kaip tai rūpi patiems ekspertams. Netgi skauda tas brūkšnys, kuris formuojasi tarp tų, kurie gavo ir gaus, ir tų, kurie negauna stipendijos. Aš labai tikiuosi, kad menininkai nepraras savo gražių idėjų, sumanymų ir bandys kitas galimybes – ar tą pačią stipendiją kitą kartą, ar į srities, programų konkursą. Yra įvairios galimybės bandyti savo sumanymą realizuoti.
Norėčiau pasidžiaugti, kad individualių stipendijų konkursas, taip pat ir pradedančiųjų parodė, kad mūsų laukia netolimoj ateityje labai gyvas kultūrinis vyksmas. Bus visko. Įvairiose srityse buvo labai gražių sumanymų, projektų ir labai įvairių tiek kalbant apie kartas, stilius, žanrinę įvairovę, tematikas, istoriją, ateitis, dabartis ir t. t. Taip pat ir literatūros srityje vyks labai gražių dalykų. Jau nekantriai laukiu tų būsimų knygų, kurias bus galima atsiversti. Nenorėčiau išduoti visų sumanymų, su kuriais teko susipažinti. Turėjau tokią garbę, malonumą juos pamatyti, įsibrauti į labai asmenišką, intymią kūrybinės laboratorijos sferą ir pabandyti tarsi numatyti, savotiškai nuspėti netolimą ateitį. Kai ką galima nuspėti iš pakelbto projektų sąrašo. Jis yra pakankamas pagrindas spėlioti, kur link judame, kokios randasi, formuojasi tendencijos ir pan.
Pagrindinis dalykas – kuo verta pasidžiaugti – tai ypatingas gyvumas, kūrybinė energija ir didelė įvairovė. Man regis ekspertai nesuformavo tik vienos grupės, kuriai ta stipendija skirtina. Kažkaip neblogai sugebėta išlaviruoti tarp skirtingų kartų ir mokyklų.
KAROLINA BAGDONĖ. Užsiminėte apie amžių. Nors tai neesminis dalykas, bet vis sukasi pokalbio metu. Kas atsiskleidė individualių stipendijų konkurse tai, kad iš tikro pasisekė vyresniosios kartos menininkams. Jie pateikė 72 paraiškas ir 30 iš jų buvo finansuotos, kurių trukmė taip pat buvo ilgiausia. Šios grupės kūrėjai gavo 30 proc. prašyto finansavimo, ko nepavyko pasiekti kitoms amžiaus grupėms. Kaip jūs vertinat tokį rezultatą?
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Na, aš čia ką tik pasidžiaugiau kartų įvairove, bet va pagavot už liežuvio. (juokiasi) Iš tikrųjų taip atsitiko, kad vis dėl to brandūs kūrėjai buvo pastebėti. Tai suprantama. Jų turimas nemažas bagažas, pasiekimai, galų gale projektų rašymo patirtis turbūt yra svarbi. Aš manyčiau tai galėjo būti vienaip ar kitaip pastebėta. Galbūt visiškai normalu, kad buvo pastebėta. Tik pabrėžčiau, kad tai nebuvo pagrindinis kriterijus. Deja, bet buvo brandaus amžiaus kūrėjų, kurie liko už brūkšnio arba netoli jo ir dėl to labai gaila.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Galėčiau pasakyti, kad ekspertai šiek tiek, na, kaip sakoma, pasuoja prieš autoritetą, bet žiūrint kaip tą vertinsi. Pažiūrėkime iš teigiamos pusės. Kadangi muzikos srityje daugiausiai išžvalgiau stipendijas ir ekspertų siūlymus, tai keletas asmenybių gavo stipendijas didesniam laikotarpiui, bet jų laukia garbūs jubiliejai, žinomos nacionalinės institucijos rengs jubiliejinius koncertus. Kodėl gi jiems nesudaryti tos galimybės? Gal čia yra paskutinė galimybė? Nes tie žmonės tiesiog turi jėgų ir noro dar kurti. Tiesiog, manau, kad būtų antihumaniška nesuteikti tokio šanso.
KAROLINA BAGDONĖ. Dar vienas šiemet išryškėjęs dalykas – tiek po pradedančiųjų, tiek po individualių stipendijų rezultatų, kad kūrybinės idėjos, veiklos ir toliau lieka sostinėje. Galbūt reikėtų tarybai permąstyti, kaip menininkai galėtų atsigręžti į regionus? O gal visgi natūralu? Kaip ir ankstesni tyrimai parodo, kad daugiausiai menininkų kuria Vilniuje, daugiausiai čia gyvena, daugiausiai idėjų skleidžiasi, stiprios įvairios organizacijos. Na, ir viskas lieka sostinėje. Ar įmanoma išlipti iš šio užburto rato?
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Aš ne taip dramatiškai žiūrėčiau į tą situaciją. Šiais naujųjų medijų laikais, interneto, socialinių tinklų, tie meniniai rezultatai sklinda. Galų gale tos pačios parodos, koncertai, knygos turi bent jau teorinę galimybę keliauti, judėti. Kitas dalykas, su taryba yra susijusios Regioninės kultūros tarybos.
Ką gali taryba tokioje socioekonominėje situacijoje, kuri yra žymiai platesnė nei tarybų tinklo kompetencija? Galbūt skatinti menininkus labiau teikti paraiškas į regionines tarybas? Čia dar tikrai yra rezervų. Kitas dalykas, labiau skatinti sklaidą į regionus, kūrinių išvežimą ar iš regionų atvežimą.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Su liūdesiu turiu konstatuoti, kad tai yra mūsų nebrandžios demokratijos ir netolygios sklaidos etapas, kokiame yra mūsų valstybė. Pavyzdžiui, tai, kad Panevėžys po karo keletą dešimtmečių iki Nepriklausomybės buvo vienas iš svarbiausių intelektualų tiekėjų sostinei. Kiek yra filosofų, rašytojų, aktorių, kompozitorių, muzikantų, augusių Panevėžy ir baigusių ne tik vidurinę mokyklą, bet gal ir Panevėžio muzikos mokyklą. Tų žmonių yra didžiuliai sąrašai, bet jie nėra panevėžiečiai.
Atrodo, kad dabar gyvename kitą laiką, atrodo, kad stiprėja miestai, bet pasižiūrėkite, koks vyksta skandalas, neperdėsiu sakydama, Klaipėdoje su kultūros finansavimu, su naujosios savivaldybės daugumos požiūriu. Nepriklausomybės metais vyksta didelis nutekėjimas ir iš Klaipėdos į Vilnių. Man atrodo, kad dar suveikė tai, jog Klaipėdos konservatorija vienu metu buvo prijungta prie Klaipėdos universiteto ir buvo tokiame vegetavimo lygyje. Tarsi toks priedėlis. Ji nebetekusi nacionalinės konservatorijos statuso ir prie to universiteto taip ir neprilipusi. Muzikinis teatras irgi nuskurdęs. Dabar tikimės, kad tuoj įvyks naujojo pastato inauguracija ir gal vėl atsiras tų centrų, kur menininkai būriuosis. Bet būtent savivaldybės požiūris labai gąsdina. Tai reiškia, kad jaunesni menininkai vėl bėgs iš Klaipėdos nuo tokios politikos.
Taip gaunasi, kad Vilniuje turime milžinišką koncentraciją intelekto, meno, mokslo ir kt. O to sakykim skandinaviško ar vokiško stiliaus, kai regionai turi savo dideles kultūrines tradicijas ir mokslo institucijas, deja, nėra. Todėl gaunasi, kad Vilnius suryja didžiąją dalį pyrago, bet jis yra būtent toks sumarinis. Kai prasidėjo važiavimas į Vilnių nuo 1939 metų, kai pagaliau buvo įgyvendinta idėja „Mes be Vilniaus nenurimsim“, kad ir su sovietų, deja, įsikišimu, tai jis ir tęsiasi. Neatėjome į kitą etapą, kad kitas miestas, netgi Kaunas turėtų tokią pačią galingą kultūrą. Į Kauną dedame daugiau vilčių. „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ iškėlė tą idėją ir laikosi menininkų, turi ir daugiau meno institucijų, ir dailės galerijų, nacionalinių institucijų. Gali būti Kauno atstovas, gyvendamas Vilniuje. Tokių dalykų yra.
O Klaipėdos ir Panevėžio man žiauriai gaila. Yra tokios nedidelės menininkų saujelės, bet jie, tiesa, labai vieni su kitais susiję. Vilniuje atrodo ištirpstama dideliame katile. Bet esu pastebėjusi ir Panevėžyje, ir Klaipėdoje kaip intelektualai laikosi vieni kitų. Jie atrodo kaip atskira mažytė terpė. Skirtingų žanrų ir sričių menininkai yra visi kartu. Labai bijau, kad šie miestai nepasipildys jaunom jėgom, nes gyvename tokiais pervartų laikais, kai negalime prognozuoti nei kokia bus sociokultūrinė situacija, nei pagaliau, kokia bus politinė situacija ir kaip tai klostysis.
Manau, kad jūsų, Karolina, išvardyti skaičiai tiesiog atspindi Lietuvos socialinę, kultūrinę ir politinę situaciją.
KAROLINA BAGDONĖ. Pakalbėjome apie mobilumą šalies viduje, bet kitas dalykas, į ką dar remiasi taryba, yra mobilumas užsienyje – išvykti į stažuotes, rezidencijas, plėtoti ten kūrybines idėjas, bendrauti ir t. t. Tačiau mobilumo konkursas, ypač pirmasis, deja, bet nesulaukia tiek daug kūrėjų dėmesio. Visada daugiau dėmesio sulaukė individualios stipendijos, o šiemet ir pradedančiojo kūrėjo. Kita vertus, dalis kūrėjų, gavę individualias stipendijas, savo veiklas įgyvendins ir užsienyje. Galbūt vertėtų atsisakyti pirmojo mobilumo stipendijų konkurso ir likti tik su vasario ir gegužės kvietimais? Tai reiškia tik du kartus per metus.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Matot čia yra du dalykai. Kurį dabar paimsi kaip svarbiausią? Kurį akcentuosi? Vienas dalykas, ar menininkai gauna kvietimų, ar subręsta idėjos, ar yra poreikis, bet kartais to nesuplanuosi. Gerai, jei gali prisitaikyti prie konkurso, kurį skelbia Lietuvos kultūros taryba, bet kartais tai būna per daug spontaniška, neįtaikai į kalendorių. Iki Lietuvos kultūros tarybos susikūrimo buvo Kultūros rėmimo fondo edukacinės stipendijos. Esu gavusi tokių stipendijų kelionei į užsienį pristatyti lietuvių muziką. Bet yra buvę, kad negavau tos stipendijos, nes niekaip negalėjau įtaikyti į kalendorių. Kol gavau kvietimą, vienam šaukimui jau buvo per vėlu, o kitas man nebetinka, nes jau per vėlu man.
Aš iš paraiškų teikėjų pusės būčiau už tai, kad tų konkursų būtų kuo daugiau, gal netgi būtų apvalus metų kalendorius, o kai jų susikaupia dauguma... Na, nežinau. Modelis galėtų būti įvairus. Esame Lietuvos kultūros taryboje kalbėję, ką daryti su tom mobilumo stipendijom.
Kita vertus, yra ir administraciniai resursai, ir rutininės tvarkos, kurios irgi diktuoja savo logiką. Tai neturiu jums atsakymo. Panaikinti? Tai aišku, greičiausiai ir panaikinsim, nes jei yra labai mažai paraiškų, tai užsukti visą administracinį procesą yra labai sudėtinga ir labai brangu. Vėl šaukti ekspertus, vėl administracinė patikra. Ir finansiškai, ir administraciniu požiūriu kuo daugiau konkursų, tuo prabangiau, bet iš vartotojo požiūrio yra ir kitų dalykų.
Taip pat kad čia ir nėra atsakymo, jei vieną iš dviejų polių sureikšminsi, kitam bus blogai. Vis tiek reikia saliamoniško sprendimo, nes geriausio sprendimo čia ir nėra.
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Aš pritarčiau Jūratei, nes ji kaip supratau labiau palaikytų pareiškėjo pusę. Pritarčiau, jeigu yra bet koks poreikis, tai jį palaikyti. Galbūt reikia labiau išnaudoti viešinimo galimybes: „Štai yra toks konkursas ir jame daugiau galimybių“.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Aš įsiterpsiu. Pastebėjome, kad individualiose stipendijose kartais buvo tokio turinio, kuris labiau tikų mobilumo stipendijai. Bet tai susiję ir su informacijos pasiekiamumu. Atrodo tiek šnekėjom apie pradedančiųjų stipendijas, bet po konkurso kalbėjau su kai kurių meno kūrėjų organizacijų pirmininkais, kurie apie jas nebuvo girdėję. Aš sakau, kol įsisuks, kol žmonės sužinos ne vienerius metus teks palūkėti.
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Taip, iš tikrųjų. Tiesiog kartoti, kartoti, kartoti.
Kalbėjome, kad svarbu palaikyti menininkų ryšius su regionais, bet kita kažkiek susijusi tema – ryšiai su diaspora. Galbūt mobilumas prie to galėtų taip pat prisidėti? Gal čia irgi būtų kažkokia nauja galimybė paskatinti? Nesiūlyčiau steigti šalia regioninių, dar ir diasporų tarybos. Galbūt ateityje apie tai diskutuoti? Kaip integruoti veikiančias organizacijas lietuviškose bendruomenėse? Be to, yra „Globalios Lietuvos“ kvietimai. Bet mobilumo stipendijose matyčiau tam tikrą galimybę palaikyti kažkokius ryšius su diaspora.
Kita vertus, ką pastebėjome kalbant apie mobilumo stipendijas, kad reikėtų plėsti geografiją. Ar čia tarybos reikalas būtų suvesti kūrėjus su tam tikromis organizacijomis? Tada jie būtų labiau užtikrinti, kad „aš tikrai būsiu pakviestas, manęs tikrai ten laukia“. Matyt ir čia dar yra kažkokių rezervų, kuriuos galima išnaudoti.
Jūratė turbūt neleis sumeluoti, kad kartais sakom: „Va būtų gerai, kad ten nuvyktų“. Paminim kažkokias įstaigas ar centrus pasaulyje. Nevyksta. Ne visada vyksta. Kokia yra to priežastis? Gal čia slypi kažkokie namų darbai, kuriuos visiems reikia padaryti? Kad tie ryšiai būtų užmegzti, mobilumas būtų tikrai naudingas, būtų vykstama į įspūdingus ir labai svarbius kultūros centrus, iš ten atsivežama patirtis, nes idėjų apykaita labai reikalinga.
KAROLINA BAGDONĖ. Ko šiandien dar nepaminėjome, kad 2024 m. galime pasidžiaugti – individualiojo kūrėjo stipendija pakilo iki 800 eurų. Pernai metais ji buvo tik 600, t. y. mažiau nei minimalus atlyginimas „į rankas“. Skambėjo ir atrodė graudžiai. Tai šiemet tos stipendijos suma skamba solidžiau.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Mažiau graudžiai, pasakyčiau... (juokiasi)
KAROLINA BAGDONĖ. Mažiau graudžiai (juokiasi). Bet kita vertus, kas dar atrodo neblogai – tai pati vidutinė individualios stipendijos trukmė paaugo ir pasiekė priešpandeminius metus – 7,3 mėn., t. y. beveik 6 000 eurų. Kita vertus, pradedančiojo kūrėjo stipendijos atveju... Taip, nauja, nežinoma priemonė, bet ta trukmė buvo 6,2 mėn., o suma apie 5 000 eurų. Jūrate, jūs jau užsiminėt apie nuolatinį klausimą, kurį sprendžia ekspertai ir taryba – ilgesnė trukmė ir mažiau paskirtų stipendijų ar atvirkščiai? Kita vertus, patys pareiškėjai turi tokį mitą: „Prašyk maksimaliai, vis tiek nukirps“. Kadangi tiek individualiose, tiek pradedančiojo kūrėjo stipendijose galima teikti paraišką iki 24 mėn., tai nemažai atsiranda ir prašančių ilgos trukmės. Tai kaip išspręsti šitą rebusą? Ar įmanoma? Pradedančiojo kūrėjo atveju atrodo, kad yra ir tarybos noras koncentruotis į stipriausius ir suteikti galimybę užsiimti tik kūryba.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Taip, toks tikslas ir buvo, taip jį ir formulavome. Siekėme, kad pradedantieji kūrėjai gautų tokį finansavimą, jog galėtų iš tikrųjų parodyti, ką gali ir įvykdyti savo projektą. Jei stipendija yra didesnė ir ilgesnį laikotarpį, tai tikimės iš to menininko kažkokio rezultato ir investuojame į jį. Jei stipendija yra maža ir tų mėnesių nedaug, tai ji panašesnė į pašalpą. To ir norime atsikratyti. Norime, kad stipendijos būtų tikrai už reikšmingus darbus, kokių ekspertai, taryba ir visuomenė tikisi iš tų menininkų. Ir kad tai būtų ženklu ir pastebima, neištirptų nedidelių poreikių, nedidelių idėjų, mažų dalykėlių finansavimu. Bet realybė pasirodė kita. Dalis ekspertų stengiasi padėti menininkams išgyventi su stipendija ir nors kiek jiems skirti.
Griežto atsakymo neturiu, bet aš labiau linkstu į tai, kad mes griežtintumėte atranką. Visų laimingais nepadarysi. Susikoncentruokime į tuos, iš kurių mes tikrai kažko tikimės.
KAROLINA BAGDONĖ. Čia įskaitant ir individualiose stipendijose?
JŪRATĖ KATINAITĖ. Taip, tokiu bendru požiūriu.
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Čia sunkus klausimas. Jį padėtų spręsti skiriamų stipendijoms lėšų didinimas. Kitas klausimas būtų – kaip? Bet tai galėtų padėti, nes poreikis vis dėlto didelis ir lūkesčiai dideli. Gaila tų, kurie tos stipendijos negavo arba kol kas negavo. Būtų idealu, kad ta trukmė būtų ilgesnė, bet visiškai suprantamas noras skirti kuo didesniam žmonių ratui. Čia sunku, bet apie tai verta diskutuoti.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Verta stengtis. (juokiasi)
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Verta stengtis.
KAROLINA BAGDONĖ. Tačiau pati stipendijų situacija atrodo nebloga. Dar laukia du mobilumo stipendijų konkursai, bet jau dabar stipendijoms taryba skyrė 2,2 mln. eurų. Pernai metais, jei neklystu, visiems metams buvo skirta 1,9 mln. eurų. Situacija po truputį gerėja. Taip, kartu su paaugusiu stipendijos dydžiu gaunančiųjų bus mažiau, bet situacija taisosi. Kita vertus, tarybos biudžetas, deja, bet nepaaugo.
Tačiau trukmė kelia ir kitokių klausimų. Pavyzdžiui, jei gauni individualią ar pradedančiojo kūrėjo stipendiją tam tikram laikotarpiui, tarkim trumpesniam, pagal dabar galiojantį stipendijų tvarkos aprašą, kūrėjai negali teikti paraiškos individualiai ar pradedančiojo kūrėjo stipendijai, jei nuo anksčiau gautos stipendijos ataskaitos pateikimo nepraėjo metai. Ar tikrai pagrįstas toks „atšalimo“ laikotarpis? Ar nėra per sudėtinga, jei gauni tik trims mėnesiams individualią, užpildai ataskaitą, o po to paraišką gali teikti tik po metų?
JŪRATĖ KATINAITĖ. Na, taip, gera pastaba ir manau, kad į tai mums teks atsižvelgti, nes procesus tobulinam ir mokomės iš trūkumų. Kartais atrodo, kad taip sklandžiai viską suformuluoji, o staiga pasirodo, kad kažko vis tiek neapgalvojai. Jei stipendija buvo labai trumpa, tai tas „atšalimo“ laikotarpis atrodo neproporcingai didelis. Tai šitą verta iš naujo peržiūrėti.
Gal „atšalimo“ laikotarpis būtinas ne apskritai, o tam, kad teikdamas naują paraišką būtum atsiskaitęs už ankstesnę? Juk kaip ekspertai gali patikrinti, kad vertėjo Kultūros tarybai investuoti? Bet dėl „atšalimo“ laikotarpio ir jo proporcingumo priimam pastabą.
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Aš taip pat. Nėr kur dėtis. Apie tai tikrai verta diskutuoti. Tai vienas iš dalykų, apie kuriuos verta nuolat diskutuoti. Taip jau yra, kad gyvenimas margesnis nei visokie raštai. Reikia nemažo lankstumo, kad su tuo gyvenimu suspėt.
KAROLINA BAGDONĖ. Kita vertus, atšalimo laikotarpis suteikia galimybę platesniam menininkų ratui dalyvauti.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Taip, nes nuolatinių klientų irgi turime. (juokiasi)
KAROLINA BAGDONĖ. Taip, taip, matėme, kad vyresnės kartos menininkams šiemet sekėsi geriau, jie turėjo didesnį portfolio, gyvenimo aprašymo... Natūralu, kad šitaip konkursuose ir sukiesi metai iš metų... Jei ateini naujas, jau ne pradedantys, bet dar neturintis daug patirties, tai jam tikrai bus nelengva konkuruoti.
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Esame apie tai diskutavę ir manau padėtų dar viena stipendijų kategorija – brandžių kūrėjų, pažengusių...
JŪRATĖ KATINAITĖ. Korifėjų... (juokiasi)
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Korifėjų. (juokiasi) Geras pavadinimas.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Kur būtų nedaug stipendijų, bet suteiktume kažkokį ypatingą statusą metam ar dviem, nes tikrai turime garantijų, kad tai bus aukštos meninės vertės produktai. Bet neturime tam resursų. Norą tikrai turime, tačiau resursų požiūriu jokių šansų.
Norėčiau pabrėžti vieną dalyką, kad pareiškėjai, kurie teikia dažnai paraiškas, tiek į sričių konkursus, tiek į stipendijas, labai dažnai skundžiasi: „Viską padariau taip pat gerai kaip anksčiau, teikiau panašią paraišką, o negavau“. Tai tikrai niekada taip nebus, kad teiki paraišką ir tikrai gausi, kad ir kaip gerai viską surašytum. Juk ekspertų grupė bus kita, su kitu meninės vertės kriterijų suvokimu, konkurso laukas gali būti visiškai skirtingas. Aname konkurse galėjai būti vienas iš ryškiausių, o dabar gal atsiras daug ryškesnių. Tai vis tiek yra konkursas – konkrečios aplinkos, konkrečių paraiškų konkursas, o ne apsidraudimo technikos, kurių niekaip nesugalvosi. To žmonės kartais nenori suprasti. Suprantu, kad negavus finansavimo, jokios tvarkos ir jokie skaidrumai tavęs neįtikins. Atrodo, kad viskas tiesiog aplinkui blogai. Nieko čia nepadarysi.
KAROLINA BAGDONĖ. Jūrate, užsiminėt apie komentaro komentarą. Kasmet jis išryškėja, bet šiemet po individualių stipendijų rezultatų socialinėje medijoje tikrai pasirodė klausimai: „Kodėl aš negavau? Paaiškinkit, ką ekspertai parašė. Kaip man suprasti? Ką tai reiškia?“ Kasmet taryba sulaukia prašymų pakomentuoti ekspertų komentarą. Tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė neseniai savo feisbuko paskyroje parašė ilgą atsiliepimą apie apsilankymą Šiaurės menų tarybų konferencijoje. Ji pastebėjo, kad lietuviai ir Lietuvos kultūros taryba atrodo gana išskirtinai, nes reta iš jų turi komentarus ar balus. Klausimas, ką daryti? Taryba turi vadovautis Viešojo administravimo įstatymu ir pagrįsti savo sprendimus. Kita vertus, ar reikėtų komentuoti komentarą? Ar pavyktų? Taryba laikosi pozicijos, kad nekomentuoja, nes pasitiki ekspertais, bet kažką daryti reikia, nusivylusiems po rezultatų kažką atsakyti turime.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Esu aplikavusi į tarptautinius fondus ir gavusi finansavimą, ir negavusi. Niekas man nieko nepaaiškino. Vieną sykį su panašiu projektu gavau, kitą sykį negavau. Na, ir nieko. Juk nedaužysi langų.
Man atrodo, kad ta komentarų kultūra yra tarpinės demokratijos formatas, t. y., kai institucija kelia įtarimų „aš nepasitikiu, prašom paaiškinti“. Tai ekspertų komentaras jau yra diskutuotinas, ar jis iš tikrųjų privalo būti. Jeigu negauni finansavimo, ekspertų komentaras tarsi yra ekspertų pasiteisinimas, kodėl negavai finansavimo. O tai gali būti tiesiog labai techninė priežastis. Baigėsi pinigai ir tavo projektui neliko. O tu esi dešimtaine balo žemiau už tą, kuris gavo. Tiesiog taip yra. Pinigų yra toks kiekis ir čia sustojam.
Apsisprendimas viešinti konsoliduotą ekspertų komentarą buvo todėl, kad teikėme žinią kultūros laukui, kas negerai su paraiška, kur reikia atkreipti dėmesį kitą kartą. Paraiškos autorius gali atkreipti dėmesį, bet jam gali nepasisekti, nes kiti tarkim buvo geresni.
Truputėlį sustiprinus pozicijas, manau, esame pakeliui į tai, kad komentaro reikėtų atsisakyti. Gal Kultūros taryba turės didesnį biudžetą, dar išsigryninsime gaires ir visur kitur. Aš būčiau už tai, kad komentarų nebūtų... Neturėtų nei ekspertai, nei pati taryba teisintis ir aiškintis. Taryba turėtų būti tiek pajėgi, kad surenka labai stiprius ekspertus ir ekspertų autoritetas yra pakankamas įrodymas, kad paraiška įvertinta teisingai.
O dabar turime mišrią situaciją. Labai daug veikia ir socialinių tinklų burbulas. Kai paviešinami ekspertai, o dabar jie paviešinami po tam tikro mėnesių skaičiaus, tada tokia košė nebeužverda, kaip iškart po rezultatų paskelbimo. Tada jau yra konkretūs žmonės ir galėtum tą konkretų žmogų plūsti. Tačiau lengviau plūsti kažką abstraktaus – pačią tarybą ar ekspertus kaip tokią grupę, kuri neišmanėlė, nieko nesupranta.
Esu dirbusi eksperte Kultūros rėmimo fondo laikais, kai ekspertai buvo vieši. Aišku, esu sulaukusi ir skambučių: „Pažiūrėkit, mano paraiška štai tokia, gal atkreipkit dėmesį“. Yra buvę ir pagrasinimų, bet tai buvo labai pavieniai atvejai prieš keliolika metų, kai nebuvo tokio socialinių tinklų bumo. O dabar socialiniai tinklai atidaro Pandoros skrynią.
DAINIUS VAITIEKŪNAS. Tiesa, tų komentarų būna įvairių. Pastebime ir pasidžiaugimų.
Iš tarybos pusės kalbant apie „komentarų komentarus“ problema yra ta, kad ji kaip kolegialus organas gali sureaguoti tik po tam tikro laiko. Negali labai greitai, čia ir dabar visos tarybos vardu parašyti feisbuke. Taryboje turi būti prieitas bendras sprendimas, vykti diskusija ir pan. Asmeniškai diskutuoti esame laisvi. Bet kitu atveju taryba turi rasti laiko susibėgti, apsitarti, pasišnekėti, išsigryninti tam tikrą poziciją. Būtų gražu tuos komentarus, apie kuriuos Jūratė užsiminė, jei juos pavyktų pakelti į kitą lygį, kad kalbėtume apie bendresnius principus, apie visą kultūros lauką, ne apie konkrečias asmenybes ar projektus. Kad tai paskatintų sveiką idėjų apykaitą ir dialogą. Štai ko reikia – sąmoningumo ir bendresnės refleksijos.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Kita vertus, visgi kad ir kaip kartais rezonansiškai skambėtų kai kurie neskyrimai... Būna ir politikų durų varstymo, bet net ir feisbuko aplinkoje nėra gausus tų skundų ir tarybos ar konkrečiai ekspertų užsipuldinėjimų skaičius. Tiesiog jie labiau pastebimi.
Labai daug žmonių negavę finansavimo nuliūsta. Būna, kad kreipiasi į administraciją, nori kažką išsiaiškinti, bet jie priima, kad tai yra status quo – finansavimas neskirtas. Bylinėjimųsi tiesiogine prasme, į teismą kreipimųsi, ar reikalavimų vos ne kumščiu į stalą „paaiškinkit man tą komentarą ir pakomentuokit komentarą“ nėra tiek daug, bet jie sukelia daug triukšmo.
KAROLINA BAGDONĖ. Asta irgi savo komentare apie komentarą socialiniuose tinkluose minėjo, kad, pavyzdžiui, Estijos menų taryba apskritai įsitvirtinusi nekvestionuojamo sprendimo galią. Tai reiškia, kad net buvo pabandyta kreiptis į teismą, vyko visas procesas, bet visgi taryba yra nustačiusi, kad tai, kas yra nuspręsta yra nuspręsta. Galbūt potencialiai, kai pasitikėsim vieni kitais labiau, nebereikės nei „komentaro komentaro“, nei tikėkimės teismo sprendimo, durų varstymo...
JŪRATĖ KATINAITĖ. Vėl tie estai pažangesni, nes jau yra kitas demokratijos lygmuo, kad institucija turi autoritetą. Jai nereikia pasiteisinti.
KAROLINA BAGDONĖ. Taip. Pasitikėjimo vieni kitais. Po truputį žengiame tuo keliu kartu su Kultūros taryba. Ačiū jums už šiandienos įžvalgas apie stipendijas. Primenu visiems klausytojams, kad iki vasario 14 d. laukiame paraiškų mobilumo stipendijoms. Akivaizdu, kad yra kur pretenduoti ir tikrai daug šansų ją gauti.
JŪRATĖ KATINAITĖ. Baigdama norėčiau pasakyti tokią bendrą pastabą ir stipendijų, ir kitų projektų pareiškėjams – pasiskaitykite aprašą. Kartais būna tokio apsižioplinimo, nes žmonės teikia iš inercijos: „Aš pernai taip dariau, prieš trejus metus taip dariau ir dabar taip darau“. O yra pasikeitęs, ar gairių punktas, ar kas. Tu tiesiog gali padaryti techninę klaidą, kuri arba diskvalifikuos tavo paraišką, arba kažką dėl to prarasi ir atsidursi žemesnėje pozicijoje. Ar taip sunku pasižiūrėti tuos dokumentus, kai tu iš tikrųjų nori nemažos sumos? Mažiau darykite iš inercijos. Žiūrėkite, kokia yra šiandien situacija ir šios dienos aprašai.
(muzika)
KAROLINA BAGDONĖ. Ačiū, Jūrate, už puikią pastabą. Tikrai skaitykite tvarkos aprašą, dalyvaukite mūsų seminaruose, klausykite mūsų tinklalaidės. O šiandien kalbėjomės apie stipendijas. Ačiū jums, Jūrate, ačiū, Dainiau. O jei turite klausimų „Kultūros ritmui“ ar apskritai Kultūros tarybai, rašykit mums. Ačiū ir iki.
