Šiemet Lietuvos kultūros taryba investavo į 485 kultūros iniciatyvas regionuose ir joms skyrė daugiau kaip 3,3 mln. eurų. Kas laukia vietos gyventojų? Kokias programos „Tolygi kultūrinė raida“ paraiškų tendencijas gali išskirti Regioninių kultūros tarybų narės? Ko reikia, kad vyktų sėkmingesnis profesionalių menininkų ir vietos bendruomenių darbas? Kaip stiprinti nevyriausybinį sektorių regionuose?
Pirmojoje interviu dalyje apie tai pasakoja Šiaulių apskrities regioninės kultūros tarybos pirmininkė Daina Kinčinaitienė ir Alytaus apskrities regioninės kultūros tarybos narė Jurgita Murauskienė. Antrąją interviu dalį su Klaipėdos apskrities regioninės kultūros tarybos nare Elena Tarvainiene ir Utenos apskrities regioninės kultūros tarybos nare Indra Drevinskaite publikuosime kitą penktadienį.
2018 m. Lietuvos kultūros taryba įsteigė „Tolygios kultūrinės raidos“ programą. Tyrimai rodo, kad ji iškart tapo svarbiausiu įrankiu finansuojant kultūros ir meno projektus, o Regioninės kultūros tarybos – pagrindiniu arbitru skirstant regionų kultūrinėms iniciatyvoms tenkantį LKT finansavimą. Kokį Regioninių kultūros tarybų tikslą jūs matote?
Jurgita Murauskienė: Regionines kultūros tarybas matau ne kaip arbitrus, o kaip savotiškus fasilitatorius, kurie tuo pat metu privalo būti nešališki ir neutralūs, tačiau rasti būdų bendradarbiauti su projektų vykdytojais, nukreipiant juos kultūros politikos tikslų įgyvendinimo kryptimi. Jos negali nurodyti kam, kaip ir ką daryti, tačiau turėdamos įrankius – suformuotus prioritetus bei suteiktą vertinimo teisę, gali padėti efektyviau dirbti, siekiant visų kultūros lauko žmonių bendro tikslo – tvarios, įtraukios ir prieinamos kultūros.
Daina Kinčinaitienė: Mano nuomone, Regioninė kultūros taryba pirmiausia turėtų būti viena svarbiausių kultūros ir meno moderatorių regione formuojant įvairialypį, daugiasluoksnį kultūros lauką. Ji turėtų būti tikslinė, kompetentinga pagalbininkė Lietuvos kultūros tarybai svarstant, kaip užtikrinti „Tolygios kultūrinės raidos“ programos sėkmingą įgyvendinimą. Regioninė kultūros taryba turėtų būti šios programos kryptinga vykdytoja, stebėtoja, tarpininkė sprendžiant projektų kofinansavimo ir finansavimo klausimus. Taip pat manau, kad jos dalyvavimas būtų labai svarbus kultūriniu ir politiniu lygmeniu sprendžiant kultūros lauko formavimo, savivaldos atvirumo ir pasitikėjimo ja, vietinių kūrėjų įsitraukimo į veiklos procesus, profesionalų aktyvumo klausimus.
Dabartiniu momentu Regioninės kultūros tarybos vienas iš svarbiausių tikslų – tikslingų strateginių prioritetinių krypčių formavimas – įžvelgti galimybes, ambicijas ir poreikį, nukreipti juos tikslinga linkme, motyvuoti kultūros įstaigas, organizacijas, verslo struktūras, asociacijas dalyvauti bendrame kultūros ir meno lauko kūrimo ir stiprinimo procese.
Šiaulių apskrities regioninės kultūros tarybos pirmininkė Daina Kinčinaitienė. Geistės Marijos Kinčinaitytės nuotr.
Mano nuomone, Regioninė kultūros taryba privalo užsitikrinti pasitikėjimą savo kompetencija, vertybiniu supratingumu, atviru šiuolaikišku požiūriu į kultūros reiškinius, procesus, vykstančius ne tik regione, bet visame kultūros lauko kontekste. Vienas iš būtinų jos veiksmų – iškomunikuoti tai visomis turimomis formomis ir priemonėmis.
Regioninei kultūros tarybai tenka ne tik pozityvus vaidmuo. Ji neapsaugota nuo neigiamo emocinio krūvio, tenkančio dėl projektų pareiškėjų reakcijos į „Tolygios kultūrinės raidos“ programos konkurso rezultatus, dėl nepasiteisinusių konkurso dalyvių lūkesčių. Nepasitenkinimo banga paliečia ne tik Lietuvos kultūros tarybą, bet ir apskrities Regionines kultūros tarybas.
Ko trūksta? Norėtųsi platesnio ir aiškesnio Regioninės kultūros tarybos veiklos konteksto pristatymo regionų savivaldybių plėtros taryboms. Taip pat trūksta gilesnio suvokimo, koks geopolitiniame, globaliame, ekonominiame ir nuolat kintančiame pasaulyje svarbus ir sudėtingas kultūros puoselėjimo procesas, kiek subjektyvių ir objektyvių iššūkių, kiek žmogiškųjų išteklių būtina turėti norint užtikrinti kultūros ir meno išsaugojimą, puoselėjimą ir nuolatinį vyksmo procesą.
Regioninės kultūros tarybos nare esate jau porą metų. Kokias kultūros problemas pastebite savo apskrityje? Kaip „Tolygios kultūrinės raidos“ programa galėtų jas atliepti?
Jurgita Murauskienė: Matau projektų vykdytojų inerciją tiek idėjine, tiek vadybine prasme. Dažnai naudojama formulė „pasiteisino praėjusį kartą, taip darykim ir dabar“. Manau, toks išskaičiavimas – prastas, į aklavietę vedantis reikalas. Jis nesuteikia jokio saugumo projektų vertinimo kontekste, o pačią organizaciją veda į stagnaciją. Suprantu, kad geros mintys nesimėto ant kelio, reikia pastangų, laiko joms sugeneruoti. Vis tik kūrybinis impulsas dažniausiai gimsta bendraujant bei bendradarbiaujant, ko labai linkiu ir taip pat labai pasigendu. Dažnai pastebiu formalaus bendradarbiavimo apraiškų, tiesiog dėl dar vieno pliuso sąraše. Manau, taip vyksta tikrai ne dėl vykdytojų tingumo ar aplaidumo. Tikiu, jog tai – informacijos vieniems apie kitus stoka, kitaip tariant, neišvystyta tinklaveika. Vis pagalvoju, kad būtų labai naudinga surengti kokią „Kolegų dieną“ apskrityje, kurios metu galėtų vykti prisistatymai ir apsikeitimas kontaktais.
Alytaus apskrities regioninės kultūros tarybos narė Jurgita Murauskienė. Modesto Endriuškos nuotr.
Daina Kinčinaitienė: Esminių kultūros problemų Šiaulių apskrityje neidentifikuojame. Pastebimos daugiau teigiamos kultūrinės raidos tendencijos. Lyginant šiandieninę situaciją su ankstesniu laikotarpiu, ryškūs pokyčiai skatinant meno ir kultūros pažinimą, bendruomeniškumą, meninių įgūdžių ugdymą, auditorijos plėtrą, edukacijų ir kūrybinių dirbtuvių organizavimą kūrybiškumui skatinti. Kinta pats kultūros reiškinių turinys (programos), daugiau dėmesio skiriama vizualiesiems menams, scenos menui pristatyti, siekiama visuomenę supažindinti su naujomis formomis ir sprendiniais, skirtais paveldui, istorijai aktualizuoti, labiau rūpinamasi renginių kokybe.
Sulaukiame pozityvių atsiliepimų, potyrių ir patirčių apie finansuotus ir sėkmingai įgyvendintus kūrybinės iniciatyvos, istorinės atminties įprasminimo, etninės kultūros išsaugojimo ir puoselėjimo, inovatyvios kultūros krypties projektus. Dėl jų stiprėja tarpinstitucinis bendradarbiavimas, pasitikėjimas projektų vykdytojais, atrastas ir puoselėjamas kultūrinis ryšys su vietos bendruomene, kūrėjais, visuomenės veikėjais, vietos verslu ir kt. Savivaldybėse (ypač Pakruojo raj., Joniškio raj.) aktyvių organizacijų dėka savo mintimis ir idėjomis dalinasi ir kartu kuria profesionalūs meno kūrėjai, telkiasi jaunieji menininkai, sukuriamos naujos viešosios ir netradicinės erdvės, kuriose vietą randa meninių akcentų ar skulptūrų ekspozicijos, festivaliai, simpoziumai. Šiuolaikinėmis meno formomis ir aktualiomis temomis išreiškiamos naujos bendruomenės kultūrinės iniciatyvos.
Šiaulių apskrities projektų rengėjams linkiu drąsesnių idėjų, glaudesnių partnerystės ryšių tiek su verslo, švietimo bendruomenės, tiek su Lietuvos ir užsienio meno ir kultūros atstovais, daugiau pasitikėjimo institucijomis, atviro santykio su jaunuomene, dėmesio jos idėjoms, minčių ir vertybinių nuostatų suderinamumo, tinkamų priemonių įtaigia kultūros ir meno kalba komunikuoti apie nuolat kintantį pasaulį, supančią aplinką ir žmogaus kaip asmenybės / kūrėjo svarbą.
Kokias tendencijas pastebėjote vertindamos 2024 m. „Tolygios kultūrinės raidos“ programos paraiškas? Kokie projektai nudžiugino?
Jurgita Murauskienė: Mane labai nudžiugino etninės kultūros ir istorinės atminties puoselėjimo paraiškos – labai originalus (tiek turinio, tiek formatų prasme) žvilgsnis į savo autentiškumą, aiškus tapatybės suvokimas ir to ištransliavimas aplinkai. Taip pat itin pagirtinos muziejų, bibliotekų pastangos plėsti savo funkcionalumą, integruojant edukaciją, išmaniąsias technologijas ir kt. Apskritai, kiekvienoje srityje buvo perlų, kurie išties papuoš regiono kultūros karūną.
Bendra tendencija, kurią pastebėjau – nemokamų renginių gausa. Iš beveik 100 paraiškų, tik vienoje numatytos mokamos projekto veiklos. Man tai atrodo netvaru ir smarkiai prisideda prie bendros kultūros devalvacijos. Suprantu, jog tokiu būdu mažinamas finansinis kultūros prieinamumo barjeras. Bet tyrimai atskleidžia, jog jis – ne vienintelė ir dažniausiai ne pagrindinė nedalyvavimo kultūroje priežastis. Greta egzistuoja fiziniai, psichologiniai prieinamumo barjerai, apie kuriuos projektų vykdytojai net neužsimena. Sunku pasakyti, ar tai – paprasčiausio sprendimo ieškojimas, ar tiesiog informacijos bei edukacijos trūkumas.
Daina Kinčinaitienė: Džiaugiuosi aktyviu ir tikslingu Šiaulių apskrities regiono įstaigų, organizacijų dalyvavimu „Tolygios kultūrinės raidos“ programos konkurse. Sulaukta 190 paraiškų (kurių viso finansavimo poreikis per 2 mln. Eur). Palyginti su ankstesniais konkursais, paraiškų rengėjai pozityviai vertina ekspertų rekomendacijas, stiprėja jų vadybinės kompetencijos, teikiami projektai ambicingesni turinio ir biudžeto atžvilgiu. Paraiškų parengimo kokybė gerėja, numatytų veiklų turinys vis labiau atliepia „Tolygios kultūrinės raidos“ programos tikslus ir siekius. Vis dėlto biudžetinės įstaigos aktyvesnės – jos konkursui pateikė net 158 paraiškas.
Auga, tik ne taip sparčiai kaip tikimasi, nevyriausybinio sektoriaus, kurio projektų paraiškos vis dažniau pasižymi originalesnėmis idėjomis, dalyvių skaičius. Mažas kūrybinių organizacijų, draugijų (jų skyrių), privačių įmonių ir kt., veikiančių kultūros srityje, aktyvumas. Tęstiniuose (tradiciniuose) projektuose pasigendama turinio, meninių raiškos formų ir veiklų atsinaujinimo, tikslingesnės auditorijos plėtros, sklaidos formų, naujų priemonių bendruomenės įsitraukimui skatinti. Trūksta ar vengiama bendrų projektų viso regiono mastu. Nepakankamai bendradarbiauja vietos organizacijos, įstaigos su apskrities regiono savivaldybėmis ar Lietuvos regionais.
Šiaulių dailės galerija, šiuolaikinio meno ir mados festivalis VIRUS'28, Bad Monkey Studio nuotr.
Nenorėčiau konkretizuoti atskirų atvejų, bet išties džiugina projektai, kuriuose didelis dėmesys skiriamas tikslinės auditorijos plėtrai (siekiant auginti kūrybišką asmenybę, aktyvų kultūros vartotoją), profesionaliajam scenos menui pristatyti (muzikos, teatro, cirko, šokio srities), ambicingiems tarptautiniams meno ir kultūros festivaliams, jaunųjų kūrėjų, atlikėjų paieškai ir pristatymui rengiant tarptautines rezidencijas, kūrybines stovyklas, scenos meno renginius, visų amžiaus grupių kūrybiškumą ir kultūrinį pažinimą skatinančioms edukacinėms veikloms.
2022 m. Savivaldybių kultūros indeksas atskleidė, kad 60 proc. profesionalių meno kūrėjų gyvena ir kuria Vilniuje. Ko reikėtų, kad organizacijos ir meno profesionalai atsigręžtų į regionus? Kaip paskatinti vietos bendruomenę, kad ji taptų aktyvia kultūros kūrėja?
Jurgita Murauskienė: Reikia elementariausių sąlygų kurti ir vartotojų srauto, kitaip tariant – poreikio kūrybai, kurį būtų galima monetizuoti. Kita vertus, geriausias bei patikimiausias būdas – kalbėti. Klausti ir nebijoti išgirsti, kas kultūros produkto, paslaugos kūrimo procese yra tiek labiausiai skatinantys, tiek labiausiai vietos bendruomenę stabdantys elementai. Juos išsiaiškinus, pirmuosius, kiek įmanoma maksimizuoti, antruosius – minimizuoti.
Alytaus miesto teatras, 1-asis tarptautinis žemės menų simpoziumas „Žymės“. Agnės Grigaliūnaitės nuotr.
Daina Kinčinaitienė: Į klausimą „Ko reikėtų, kad organizacijos ir meno profesionalai atsigręžtų į regionus?“ nerasime unikalaus ir vienintelio atsakymo. Lietuvos regioninės savivaldybės skirtingai vertina meno profesionalų, kūrybinių organizacijų įtaką kultūros procesui, kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriaus reikšmę vietovei, meno rezidencijų poreikį, poveikį ir svarbą kultūros laukui.
Organizacijoms ir meno kūrėjams, mano nuomone, labai svarbus gyvas kultūros ir meno procesas, kultūros infrastruktūra, meno rezidencijos ir savivaldybėje vykstantys pokyčiai kultūros srityje. Svarbu, ar kūrybingas miestas, rajonas, ar aktyvūs vietos kūrėjai, ar atvira ir lanksti bendruomenė, ar yra terpė kurti ir aktyviai dalyvauti kultūros gyvenime, ar yra erdvės kūrybai pristatyti, ar yra sąlygos išsinuomoti kūrybinę dirbtuvę, nes tai paskatintų kuriam laikui apsistoti regionuose, ar gali dalyvauti projektų finansavimo konkursinėse programose idėjoms įgyvendinti, ar veikia skatinimo (meno stipendijų) programa, ar yra numatomos lengvatos sprendžiant socialinius klausimus, ar yra galimybė reziduoti, apsigyventi pasirinktame apskrities regione ir dirbti kūrybinį darbą.
Klausimas išties sudėtingas. Labai svarbu, kad visa kultūros lauko bendruomenė tolygios kultūrinės raidos Lietuvoje būtinybę identifikuotų ir vertintų ne kaip trumpalaikį tikslą, bet kaip būtiną ir neišvengiamą ilgalaikę kultūros politikos strategiją. Tam, be abejo, reikalinga tvirta Kultūros ir kitų ministerijų, vietos savivaldos kultūros administratorių pozicija, politikų strategų atsakingas požiūris sprendžiant kultūros ir meno darbuotojų, meno profesionalų išlikimo klausimus. Jei valstybiniu lygmeniu kultūros, mokslo institucijoms, ugdančioms meno kūrėjus, kultūros vartotojus ir veikiančioms regioninėse savivaldybėse būtų skiriamas reikiamas dėmesys, kuriamos programos skatinti kurti, veikti, gyventi regionuose ir tam būtų numatoma finansinė parama (valstybės dotacija), manau, situacija keistųsi sparčiau.
VšĮ „Samanukės“, dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“. Augusto Černiausko nuotr.
Kita vertus, tarp institucijų, meno profesionalų, privačių organizacijų trūksta bendradarbiavimo, būtino bendriems projektams atsirasti, nepakankamai įvertinamas regionuose gyvenančių žmonių kultūros paslaugų poreikis. Per mažai domimasi galimybe pristatyti savo kūrybą ar tapti meninių projektų kuratoriais, teikti kultūros paslaugas. Organizacijos, meno profesionalai menkai susipažinę su regionų kultūros infrastruktūra, atsargiai vertina galimybes ir kvietimus jungtis bendriems projektams ir būti atviriems iššūkiams. Visame procese labai svarbus pačių kūrėjų aktyvumas, bendros atsakomybės ir naujo požiūrio į kultūros lauką (visuose regionuose) formavimas, aiškus ir tikslingas bendradarbiavimo modelis.
Didžiausios galimybės slypi kultūrą kuriančiuose ir dalyvaujančiuose žmonėse. Kad vietos bendruomenė taptų aktyvia kultūros kūrėja, būtina didesnį dėmesį skirti kultūrai, galinčiai burti bendruomenes ir stiprinti viešąjį miesto, rajono gyvenimą, auginančiai aktyvų kultūros dalyvį, vartotoją, o ne pasyvų stebėtoją. Pasiekti mažiau kultūra besidominčias, mažiau į ją įsitraukusias gyventojų grupes. Rūpintis vaikų kūrybiškumu, keisti ugdymo praktikas, vystyti glaudesnį bendradarbiavimą tarp kultūros ir švietimo sektorių, įtraukiant į kultūrines veiklas ir gyvą dalyvavimą jose per mokyklą, pažindinant juos su muziejais, teatru, koncertų salėmis, diskutuoti apie potyrį, skatinant kultūros poreikį nuo ankstyvo amžiaus. Investuoti į kultūros edukaciją, kad turėtume kitokios kokybės kartą – su kultūriniais ir estetiniais poreikiais.
Tyrėja Kristina Mažeikaitė Savivaldybių kultūros indekse minėjo, kad nevyriausybinis sektorius gali reprezentuoti kultūrinės pasiūlos įvairovę. Kaip sustiprinti nevyriausybinį sektorių regionuose? Ar jūsų Regioninei kultūros tarybai šis aspektas svarbus?
Jurgita Murauskienė: Taip, mūsų Regioninei kultūros tarybai šis aspektas svarbus. Tai atsispindi ir prioritetuose – į projektus skatinamos įsitraukti nevyriausybinės kultūros srities organizacijos, ypatingai naujos, ne ilgiau kaip 3 metus regione veikiančios NVO.
Reikia pripažinti, jog NVO konkuruoti su biudžetiniu sektoriumi, turinčiu savo infrastruktūrą, nepalyginamai gausesnius žmogiškuosius resursus ir bent minimalų organizacijų procesų stabilumą, yra sudėtinga. Vis tik, galvočiau ne apie sektorių supriešinimą, bet galimybių dirbti kartu kūrimą.
Daina Kinčinaitienė: Pirma, svarbu užtikrinti, kad viešasis ir nevyriausybinis (privatus) sektoriai nebūtų priešinami. Į kultūros sektorių reikėtų žiūrėti kaip į visumą, susidedančią iš nevyriausybinių ir privačių organizacijų, individualių meno kūrėjų ir viešojo sektoriaus įstaigų, stiprinti tarpusavio bendradarbiavimą rengiant bendrus projektus. Taip pat svarbu auginti kultūrinį ir kūrybinį potencialą remiantis ne tik biudžetinėmis įstaigomis, bet ir NVO, privačiu verslu, o miesto, rajono kultūros politiką formuoti atsižvelgiant į privačias iniciatyvas, atveriančias kultūrinį vietovės potencialą. Būtina kurti palankią konkurencinę aplinką visiems kultūros lauko dalyviams ir sudaryti sąlygas nevyriausybinio sektoriaus plėtrai. Savivaldybėse būtinas NVO projektų kofinansavimo mechanizmas, programos. Nevyriausybiniam sektoriui reikalingos ne tik lėšos, bet ir infrastruktūros atvėrimas, patalpų skyrimas NVO veiklai vykdyti.
Nevyriausybinio sektoriaus regione plėtros ir stiprinimo klausimas išlieka aktualus ne tik Šiaulių apskrities regioninei kultūros tarybai, bet visiems kultūros politikos formuotojams.
