Balandžio pabaigoje vyko Tarptautinės menų tarybų ir kultūros agentūrų federacijos Europos skyriaus susitikimas Tartu, Estijoje. Jame dalyvavo 17 šalių atstovai iš kultūros finansavimo institucijų, įskaitant ir Lietuvos kultūros tarybą. Ukrainos kultūros fondo direktorius Vladyslavas Berkovskis pasidalijo patirtimi apie sukrėtimus, pokyčius ir karo realybę, stipriai veikiančius kultūros ir meno lauką šalyje. Jo kalba paveikė federacijos narius ir uždavė toną 3 dienas trukusiam susitikimui.
Ukrainos kultūros fondo direktoriaus Vladyslavo Berkovskio kalba Tartu
Globalūs sukrėtimai kuria eksponentinius pokyčius. Ukrainai, Ukrainos kultūros ir meno institucijoms teko turbūt didžiausia Europos sukrėtimų dalis.
Dvi pilietinės revoliucijos – Oranžinė ir Maidano – iššaukė radikalius pokyčius visuomenėje ir pilietinės savimonės didėjimą. Trumpas ir santykinai ramus COVID-19 pandemijos laikotarpis. Karo pradžia 2014 m. ir plataus masto Rusijos kariuomenės įsiveržimas 2022 m., mirtys ir netektys, gyventojų evakuacijos, karo pabėgėliai ir institucijų perkėlimas – visa tai tapo tam tikru lūžio tašku, nuo kurio skaičiuojami laikotarpiai „prieš“ ir „po“.
Dėl Rusijos kariuomenės karo veiksmų ir civilinių objektų bombardavimo buvo smarkiai apgadinti arba visiškai sunaikinti 1 804 kultūriniai objektai – ne tik muziejai, bibliotekos, teatrai, bet ir meno galerijos, kūrybinės erdvės, meno centrai ir pan.
Ukrainos kultūros fondo atliktos apklausos duomenimis, Ukrainos meno bendruomenė prarado maždaug 20 proc. narių – menininkai neteko motyvacijos, fizinių pajėgumų ir galimybių kurti. Užuot kūrę, jie yra priversti rūpintis savo išgyvenimu.
Šiandien noriu pakalbėti apie sudėtingus ir sukrečiančius dalykus, kuriuos mane pakvietė aptarti federacijos direktorė Magdalena Moreno. Kalbėsiu apie pokyčius ir įtakas, nes Ukraina vis labiau tampa savotiška gerų ir blogų pavyzdžių žaidimų aikštele visam pasauliui.
Treti karo metai atvedė prie labiausiai šiurpinančio dalyko – mes pradėjome prie to priprasti. Pradėjome priprasti prie mirčių ir žudymų. Tai, kas anksčiau atrodė ekstremalu, šiandien tampa įprasta, tai, kas iššaukdavo aštrias reakcijas ir ašaras, dabar atrodo kaip kasdienybės dalis.
Pirmas dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, kad karo metu išauga valdžios institucijų įtaka visoms mūsų gyvenimo sritims. Daugelį dalykų ir veiklų, prie kurių esame pripratę, ima riboti griežti kariniai nuostatai, įskaitant ir kūrybiškumo, meno laisvės ribojimus, kurie yra gyvybiškai būtini kariniu požiūriu. Visą tai, ką suprantame kaip saviraiškos laisvės teises, kurias saugo tarptautinės teisės normos, karo metu yra sunkiai pritaikoma.
Nebeįmanoma surengti didelio pasirodymo Odesoje ar Charkive, pakviesti į meno rezidenciją šalia Sumų ar Černihivo, organizuoti meno festivalio Chersone ar Mykolajive, nes bet kada gali atskrieti raketa ar kovinis dronas, nužudyti tave, tavo svečius, bet kurį dalyvį, sunaikinti tavo dirbtuves arba centrą.
Jei esi vyras, negalėsi laisvai keliauti po šalį ar išvykti į užsienį, pavyzdžiui, ketindamas dalyvauti parodoje ar pasirodyme, nes tai įmanoma padaryti tik gavus specialų valstybės institucijų leidimą.
Posovietinėms visuomenėms būdingas nepasitikėjimas valdžios institucijomis tik sustiprėjo, todėl beveik visos priemonės, kurias bandoma pasitelkti, sukelia visuomenės įtarimus: „kokių naujų ribojimų mums vėl sugalvojote?“.
Dėl karinių ir saugumo reikalavimų negali laisvai užsiimti fotografijos menu, filmuoti ar pristatyti savo vaizdo darbų. Turi nuolat atkreipti dėmesį, kad į tavo kūrinius nepatektų svarbūs kariniai ir infrastruktūros objektai, kraštovaizdžio ypatumai, kurie padėtų priešui nustatyti, kur šauti.
Dėl karo sukeltų socialinių įtampų, maksimaliai išaugusios visuomenės agresijos, privalai nuolat numatyti viešas reakcijas, liesdamas jautrias temas, kad išvengtum masinės neapykantos.
Galiausiai, sumažėjus ekonominiam šalies pajėgumui, kūrybinei saviraiškai ir meninėms veikloms tiesiog trūksta išteklių.
Akivaizdu, kad toks ribojimų kiekis negali neišprovokuoti įvairių rūšių piktnaudžiavimo galia, pradedant nuo valdžios organų ir valstybės institucijų, baigiant nevyriausybinėmis ir privačiomis organizacijomis.
Norint organizuoti didelio masto renginį (daugiau kaip 20 dalyvių), privalai gauti vietos civilinės-karinės administracijos leidimą. Nuo jos įvertinimo priklauso, ar gausi leidimą organizuoti renginį, ar ne, o vėliau, ar gausi valstybės finansavimą renginiui, ar ne.
Ta pati situacija kartojasi, kai menininkai (vyrai) nori išvykti į užsienį arba laisvai keliauti šalies viduje. Privaloma gauti Ukrainos kultūros ministerijos leidimą ir Ukrainos valstybinės sienos apsaugos tarnybos patvirtinimą, prieš tai pateikiant išaiškinimus dėl tokių ketinimų būtinybės, svarbos ir kokią naudą tai suteiks kariaujančiai šaliai.
Be to, kiekvienas į užsienį keliaujantis vyras privalo parašu patvirtinti sugrįšiąs. Viena vertus, aš puikiai suprantu to priežastį, kylančią iš konstitucinės piliečio pareigos ginti savo valstybę, kita vertus, tai riboja mano saviraiškos laisvę.
Karas ir visuomenės poliarizacija išprovokavo cenzūrą viskam, kas susiję su priešu – rusiškos, imperinės ir sovietinės kultūros atšaukimą. Tai iššaukė ir menininkų savicenzūrą, dabar kuriant atidžiai permąstoma, kaip kūrinį supras ir priims visuomenė.
Tokiame kontekste vyksta gana drastiški pokyčiai – jeigu vyresnės kartos menininkai vis dar priima rusišką kultūrą, tai jaunesni visiškai ją atmeta, su agresyvia nuostata vertindami bet ką, kas susiję su Maskva.
Svarbus demokratijos ir saviraiškos laisvės elementas – visuomenės galimybė daryti įtaką valstybinių kultūros institucijų veiklai. Nepaisant to, Ukrainoje pirmą kartą susidūrėme su dviem grėsmėmis šiam procesui.
Pirmoji – kai verslo grupės sukuria daugybę viešųjų įstaigų, deleguojančių savo atstovus į įvairių valstybės institucijų tarybas, kurie iš tiesų siekia rūpintis tik vienetinių asmenų interesais, o ne menininkų ar visuomenės gerove.
Su tokia situacija susidūrėme šiais metais vykusiuose Ukrainos kultūros fondo tarybos rinkimuose, kai daugiau kaip 50 tokio tipo organizacijų į taryba delegavo tą patį asmenį. Problemos pavyko išvengti tik aktyvaus viešumo žiniasklaidos priemonėse dėka.
Antroji grėsmė – suinteresuotųjų asmenų ar grupių skiriamas finansavimas rinkimams ar žiniasklaidos kampanijoms.
Viena tokia žiniasklaidos kampanija buvo daromas spaudimas valdžios institucijoms skirti reikiamus atstovus į valstybines kultūros institucijas prižiūrinčius organus. Įdomu tai, kad spaudimą darė Europos fondų finansavimą gaunanti NVO, įkurta skatinti demokratinius pokyčius Ukrainoje.
Abi šios grėsmės iškilo didesnės problemos kontekste – ribotos prieigos prie finansinių šaltinių.
Dėl išteklių tenka konkuruoti gana aktyviai, atsižvelgiant į tai, kad daugybė kultūros institucijų yra perkeltos, todėl neteko savo vietinių auditorijų ir rėmėjų, 50 tūkst. aktyvių kultūros veikėjų išvyko iš Ukrainos, katastrofiškai sumažėjo valstybės finansavimas kultūrai (pavyzdžiui, per Ukrainos kultūros fondą kultūros institucijas pasiekiantis finansavimas nuo 2021 m. sumažėjo 3 kartus, o bendras finansavimas – 4 kartus).
Šį konkurencinį žaidimą pralaiminčios institucijos ir organizacijos yra priverstos nutraukti veiklą. Pavyzdžiui, Žytomyre užsidarė trys teatrai, nes nėra iš ko mokėti algų.
2024 m. Ukrainos kultūros fondo konkursų rezultatai buvo nuviliantys: didėja valdžios spaudimas skirti finansinius išteklius konkrečioms kultūros institucijoms, įvestas reikalavimas pagrįsti kultūrai ir menui išleidžiamų lėšų efektyvumą ir tikslingumą, ypač skiriant finansavimą kontroversiškiems, provokuojantiems, diskusijas keliantiems projektams.
Apibendrinant galima pastebėti, kad Ukrainos atvejis iliustruoja, kaip galima išlaikyti saviraiškos laisvę priverstinių apribojimų karo sąlygomis.
Pavyzdžiui, mūsų muzikos rinka pasikeitė, nes joje šiuo metu dalyvauja vien Ukrainos kūrėjai. Dėl apribojimų pastebime ir ukrainietiškos kūrybinės industrijos augimą. Kinijos gaminių tiekimo komplikacijos paskatino mūsų pačių amatų gamybos plėtrą.
Dėkoju už dėmesį ir palaikymą!
Ukrainos kultūros fondo direktorius Vladyslavas Berkovskis, Ukrainos kultūros fondo nuotrauka.
