Karlsono ir Michailo Bulgakovo vaikystėje įkvėptas rašytojas Marius Marcinkevičius su augančiais skaitytojais kalbasi rimtomis temomis: apie mirtį, holokaustą, amžizmą. „Suaugę dažnai galvoja, kad vaikams galima meluoti. Bet vaikai viską puikiai supranta ir nemėgsta, kai su jais elgiamasi, kaip su kvaileliais, – sako jis. – Vaikams įdomu ne vienaragiai, o tikras gyvenimas. Didžiausia bėda būna tada, kai leidyklos pradeda cenzūruoti, viską švelninti.“ Marių Marcinkevičių kalbina Monika Augustaitytė.
Esate iš tų žmonių, kurie žino, kad literatūra ir poezija keičia vaiko pasaulėžiūrą. Kokia literatūra jus patį keitė ir formavo vaikystėje?
Viena iš knygų, formavusių mano pasaulėžiūrą, buvo Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“. Tėtis ją mums su broliu skaitė, kai buvome visai maži – aš dar į mokyklą nėjau. Tais laikais Tarybų Sąjungoje ši knyga buvo uždrausta. Tėtis šiaip buvo inžinierius, bet visą gyvenimą dirbo vertėju, jis knygą turėjo atšviestą ir kiekvieną vakarą mums tiesiogiai versdavo. Man labai patiko ta linksmoji linija, kur yra katinas Begemotas, visi tie padūkę personažai. Tai yra didelė knyga apie meilę. Po to augdamas knygą vis perskaitydavau ir atrasdavau jau kitus dalykus. Ji yra tiek gili, kad gali skaityti būdamas ir mažas vaikas, ir suaugęs dėdulė.
Iki kol pats pradėjau rašyti vaikams, žiauriai daug skaičiau. Bet mano jaunystėje buvo knygų deficitas. Prisimenu, viena kaimynė dirbo treste, ten ji gaudavo cigarečių, kurios irgi buvo didelis deficitas. Tas cigaretes aš išsikeisdavau į užsienio detektyvus pas draugą, kurio mama dirbo knygų bazėje. Kretingos gatvėje, Vilniuje vykdavo knygų mainai, ten detektyvus iškeisdavau į Markesą, Sartrą, Kamiu, Borgesą. Surinkau tėčio bute didžiulę knygų kolekciją, virš trijų tūkstančių knygų. O vėliau, kai lentynose nebetilpo, su skaitančiais draugais knygomis keisdavomės iš mašinų bagažinių.
Baigėte VU Medicinos fakulteto gydomosios specialybės kursą, laboratorinės diagnostikos rezidentūros programą, o nuo 2009-ųjų esate gydytojas refleksoterapeutas. Kiek jumyse yra gydytojo, o kiek – rašytojo? Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo gana skirtingos profesijos.
Nepasakyčiau, kad skirtingos. Basanavičius, Konanas Doilis, Čechovas, Bulgakovas – labai daug gydytojų rašytojų. Yra netgi tokia gydytojų rašytojų draugija, kuri renkasi medicinos bibliotekoje. Kai kūriau romaną „Juodoji Vilniaus saulė“, priimdavau pacientus, subesdavau adatas ir sėsdavau rašyti. Gavosi keturi šimtai puslapių, taip kad rašymas su gydytojo darbu kaip tik labai derinasi, tos tapatybės visiškai nekonfliktuoja. Jei dirbi policininku ir eini plėšti žmonių, tai tada ne taip gerai gaunasi. Po pandemijos praktiką truputį pristabdžiau, bet galvoju, gal grįžti, nes dabar užsiimu akupunktūra, turiu savo kabinetą.
Marius Marcinkevičius. Asmeninio archyvo nuotr.
Naujausio jūsų kūrinio „Keturiolika vakarų ant krištolinio tilto“ pagrindinis herojus – onkologine liga sergantis vaikas. Studijuodamas mediciną pats lankėte vaikus, gulinčius onkologiniame skyriuje. Ką atsimenate iš šios patirties?
Šiuo metu yra parašytas rankraštis, knyga dar neišleista. Taip, tokia patirtis užsilieka ilgam. Sergantys vaikai greičiau subręsta ir pasidaro daug išmintingesni. Jie supranta, kad gali numirti. Su tokiu gailesčiu žiūri į mus, į tuos, kurie juos užjaučiame, dažniausiai visus ramina, kad nepergyventume. Vaikai yra vaikai, ar jie serga, ar jie neserga. Jie guli palatoje gal pusę metų, todėl nenori, kad tu ateitum ir raudotum šalia. Jie nori pasilinksminti, pažaisti. Todėl turi praskaidrinti dieną, o ne ateiti pagailėti.
Knygose vaikams pasakojate apie holokaustą, partizanus, autizmą, mirtį. Kaip su vaikais kalbėtis suaugusiųjų temomis?
Su vaikais reikia šnekėtis apie viską. Su saviškiais man irgi teko apie mirtį kalbėti. Atsimenu, mes turėjome augintinį, kuris pasigavo erkę ir mirė. Vaikai atnešė iš rūsio ir taip paprastai sako: „Va, numirė, einam laidoti“. Palaidojome po alyva, per Vėlynes nueidavo žvakutę pastatyti. Paskui seneliai mirė. Viskas čia yra laikina ir visi kažkur iškeliauja. Reikia su tuo susitaikyti, kažkaip priimti. Kol vaikai maži, jie priima viską labai paprastai. Tragedijos, kad kažkas mirė, prasideda vėliau, jau brandžiame amžiuje. Čia mūsų egoizmas: gal ne tiek gaila to numirusio, kiek savęs, kad netekome žmogaus, su kuriuo mėgdavome bendrauti. Suaugę dažnai galvoja, kad vaikams galima meluoti, bet vaikai viską puikiai supranta. Jie nemėgsta, kai su jais elgiamasi, kaip su kvaileliais. Su vaiku reikia elgtis, kaip su lygiu, kaip su partneriu. Manau, tėvai daro gana didelę auklėjimo klaidą, jei patys tokiomis temomis nesišneka. Kai vaikas klausia, turi pasakoti ganėtinai atvirai, nes jam įdomu, jis vistiek eis ieškoti informacijos į kitą vietą. Vaikas turi pažinti pasaulį, jam gi gyvent šitam pasaulyje reikės. Todėl šeima turėtų būti žinių nešėja. Ne kiemas, ne draugai, netgi ne mokykla.
Bet tai labai sunku. Įsivaizduokite, pasiimi septynmetį vaiką, pasisodini jį ir sakai: „Na, pašnekėsime apie holokaustą. Prieš aštuoniasdešimt metų vokiečiai pradėjo šaudyt žydus...“ Vaikas galvotų, kad tėčiui galvoj negerai: šviečia saulė, visi važinėja paspirtukais, o mes turime šnekėti apie kažką, kas vyko seniai. Bet jei paskaitai knygą, vaikai įsijaučia į literatūrinę istoriją. Susitapatinus su herojumi jiems kyla šimtai klausimų. Kai vaikai paskaito „Mergaitė su šautuvu“, nori važiuoti į bunkerius. Jie klausia: o kodėl kovojo, o kodėl puolė, o kodėl taip Ukrainoje yra? Paskaičius „Pelėdžiukas ir sapnų mašina“ galima pašnekėti apie tai, kodėl pelėdžiukas yra kitoniškas, kodėl jis bijo šviesos ir kartoja tuos pačius žodžius. Kad yra autistai, kurie yra truputį kitokie, bet jų tos silpnybės iš tikrųjų yra stiprybės. Knygos yra kaip katalizatorius dialogui.
.jpg)
Anykščių r. savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešoji biblioteka. „Vaikų knygų fiesta“. Linos Jakubauskaitės-Dunauskienės nuotr.
Keliuose interviu pasakojote apie literatūrinės karjeros pradžią: kaip knygų mugėje visoms leidykloms išdalinote savo kūrybą, bet niekas jums taip ir nepaskambino. Ką dabar patariate pradedantiesiems rašytojams?
Visiems jauniems autoriams, kurie į leidyklą atsiunčia rankraščius ir nori kažką išleisti, aš pasakoju tą savo istoriją. Taip būna visiems ir nereikia nuleisti nosies. Leidyklos dažniausiai yra pelno siekiančios organizacijos, joms reikia vardų, kaip ir kine. Kai esi niekam nežinomas, tai nelabai kas nori prasidėti, rizikuoti. Šitą startą kažkaip reikia praslinkti, išropoti aukštyn. Reikia užsispyrimo ir tikėjimo savimi. Kita vertus, aš suprantu ir leidyklas. Nes dabar daug kam atrodo, kad gali rašyti. Jauniems autoriams patariu visų pirma skaityti daug knygų. Ir skaityti ne tik geras knygas. Svarbu skaityti ir blogas, kad pamatytum kiaurą siužetą, neįdomią istoriją, neišvystytus charakterius, ir pats to nekartotum.
Ar sėkmingam rašytojui reikia turėti vadybininko gyslelę? O gal geras kūrinys plinta savaime?
Neužtenka tik parašyti, nebent su labai stipria leidykla, kuri nori į tave investuoti, užpirkinėti viešinimą, reklamą. Bet su jaunu rašytoju, kuris išleidęs pirmą knygą, vargu, ar taip bus. Jeigu tu nori būti populiarus Lietuvoje, turi būti parašęs bestselerį, kaip Kristina Sabaliauskaitė, tada jis pats plinta. Jei paprastas kūrinys, tada autoriai turi daug dirbti: važinėti po mokyklas, bibliotekas, daryti pristatymus. Knygų yra didžiulė gausa – dešimtimis tūkstančių. Per metus vien lietuvių autorių, man regis, išeina apie du šimtai knygų. Tai tas pats, kas stiklinė vandens išpilta į Nemuną. Toks eina knygų srautas ir tavo knyga tiesiog paskęsta. Jei nori savo kūrybą išpopuliarinti, turi dirbti, pasidarai visiškas vadybininkas.
Kartu su Lina Itagaki nusprendėte įkurti savo leidyklą „Misteris Pinkmanas“. Kas paskatino žengti šį žingsnį?
Didžiausia bėda būna tada, kai leidyklos pradeda cenzūruoti, viską švelninti. Ar rašai apie mirtį, ar apie kraują – leidykla pradeda išiminėti, sakyti, kad to ar kito negalima sakyti. Kad galėtume kurti, ką norime, ir niekas nesikištų į kūrybą, nutarėme atidaryti savo leidyklą. Jau esame išleidę krūvelę knygų. Knygos „Mergaitė su šautuvu“ puslapiuose nuduriama kiaulė, geriama stiklinė kraujo ir susiuvama nugaros žaizda. Per susitikimus su vaikais paklausiu, kokia jiems baisiausia knygos vieta. Jie sako, kad kai užsiuva nugaroje žaizdą. O kokia pati įdomiausia? Sako, kai siuva nugarą. Tada klausiu: „O kas iš jūsų galėtų žaizdą užsiūti pats?“. Koks trečdalis pakelia rankas. Tai reiškia jie susitvarko su baime. Vaikams įdomu ne šuniukai, kačiukai ir vienaragiai, o tikras gyvenimas: maža mergaitė, aplink kurią kraujas, mirtis, kuri turi savo baimę, bet turi ir drąsos ją nugalėti.
Eilę apdovanojimų pelniusi knyga „Mergaitė su šautuvu“ buvo finansuota Lietuvos kultūros tarybos. Ar jūsų kūrybos sklaidai reikalingas šis finansavimo mechanizmas?
Be abejo. Tai labai matosi įkūrus leidyklą. Jei negauni išorinių finansavimo šaltinių, labai sunku išleisti knygą. Aišku, kad jis labai svarbus ir reikalingas. Būna, kad net neleidi knygos, jei negauni paramos – per brangu. Dabar darome didelius turus po Lietuvą, didžiąją to dalį irgi finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Per vieną tokį savaitinį išvažiavimą galima susitikti su kokiu tūkstančiu vaikų, kartais būna du, trys susitikimai per vieną dieną. Būtų gerai, kad tai tarybai duotų daugiau pinigų, kad ji galėtų daugiau finansuoti. Visų pirma reikia remti vaikų literatūrą – mano tokia švelni rekomendacija. Jei neužsiauginsime skaitytojų, tai nebereiks mums nei suaugusiųjų literatūros, nei vertimų į kitas kalbas. Dvylikos metų vaikai nustoja skaityti, pereina į kompiuterius. Ateis karta, kuri neskaitys, ir bus literatūros pabaiga. Todėl turime vaikus sudominti skaitymu, išugdyti skaitymo įgūdžius.
Ką išsinešate iš susitikimų su vaikais ir ko jiems dabar reikia?
Išsinešu hiperaktyvumo sindromą, nežinau, kur dėtis. Jie užkrauna savo vaikiška energija. Man labai smagu: tie vaikai visi skirtingi, įdomu juos stebėti. Susitikimai su vaikais labai įžemina. Kyla minčių, ką dar norėčiau jiems papasakoti, lengviau būna rašyti. Kai važiuoju po mokyklas, sužinau, ką vaikai skaitė, kas jiems patinka, kas aktualu, kas neaktualu, pamatau jų reakcijas. Vaikams visą laiką reikia to paties, kaip ir visus šimtus tūkstančių metų, kiek žmonija gyvena. Tai dviejų dalykų: duonos ir meilės.
Tai dabar rašysite apie meilę?
Ir apie duoną.
