Dizainerė Viktorija Stundytė Vilniaus universiteto Santaros klinikų vaikų onkohematologijos skyriuje tyrė, kaip pasitelkus dizaino metodus, vaikų valgymo patirtį gydymo kurso metu padaryti malonesne. Specialiai šio skyriaus pacientams ji sukūrė stalo indų rinkinį „Pasakų daržas“. Jaunojo dizainerio prizo laureatei būdingas gamta ir lėtumu dvelkiantis dizainas ne tik skleidžia dėmesingo valgymo filosofiją, bet tam tikrais atvejais ir gydo. Viktoriją Stundytę kalbino Monika Augustaitytė.
Jūsų kuriamų indų dizainas atkreipia dėmesį į tai, kad svarbu valgyti dėmesingai, jis tarsi sulėtina šiuolaikinį žmogų. Koks jūsų pačios santykis su maistu, ar jums svarbus valgymo ritualas?
Nuo vaikystės buvau maistui išrankus vaikas – taip man sakydavo mama. Prie lėkštės man reikėdavo netradicinių patirčių: aš mėgdavau valgyti vištidėse, kažkur prie gyvuliukų, apsupta potyrių. Vaikai valgo intuityviai. Jiems niekada nepripirši jokių taisyklių, jie turi fantaziją, kaip kas turi atrodyti – tėvai ilgai suka galvą, kaip jų vaikų mitybą paversti pilnavertesne.
Studijų Vilniaus dailės akademijoje metais man pavyko ganėtinai anksti išsigryninti savo sritį. Maisto estetika mano gyvenime buvo visą laiką, o maisto vartojimo temą rinkausi dar pirmaisiais studijų metais. Rituališkumas yra neatsiejamas nuo maisto reikšmės. Valgymo ritualas man be galo svarbus. Nelabai mėgstu valgyti padrikai, man svarbu periodiškumas, valgymas laiku. Vis dėlto, maistas kiekvienam turi labai individualias reikšmes, o renkantis, ką valgyti, reikia suprasti, kad ir mūsų kūnai, ir mikrobiotos – labai skirtingos.
Vilniaus universiteto Santaros klinikų vaikų onkohematologijos skyriuje tyrėte atvejus, susijusiusius su vaikų mitybos sutrikimais, ir sukūrėte maisto dizaino sprendimus. Kokie buvo šio tyrimo etapai?
Asmeninės patirties su onkologinėmis ligoninėmis iki tol aš neturėjau, bet maniau, kad čia dizainas tikrai gali padėti. Pasirinkau šią kryptį dėl to, kad tai yra pažeidžiamiausias skyrius. Tėvams tai yra labai sudėtinga liga ir labai daug žmonių jos bijo. Man tai atrodė reikšmingas projektas, kuris gali pajudinti opias ligoninių maisto problemas, ypatingai vaikų skyriuose, kuriuose ir taip sunku vaikus maitinti sveikai, o dar kai prisideda gydymo šalutiniai poveikiai, vaikams tampa sudėtinga ištverti visą gydymo procesą.
Visų pirma, man buvo svarbu išsiaiškinti, kas vyksta valgykloje, suprasti, ar indai gali keliauti iš valgyklos tiesiai iki palatų ar ne, kokie yra reikalavimai. Keliavome į valgyklą, žiūrėjome, kaip ten skirstomas maistas: viskas gaminama dideliais kiekiais, milžiniškuose marmituose ir tada išskirstoma po Santaros ligonines. Bendravau su gydytojais-dietologais, kurie buvo atsakingi už vaikų onkohematologijos skyriaus mitybą. Analizavau mitybos lenteles, maisto kiekius, temperatūrą – visus tuos techninius dalykus. Skaičiau tyrimus apie ligos eigą, teko tiesiog pasinerti į susipažinimą su chemoterapijos šalutiniais poveikiais, kurių tikrai yra daug: virškinimo problemos, chemosensoriniai pokyčiai, depresija ir kt. Mano tikslas buvo sukurti naują valgymo scenarijų vaikams, kuris prablaškytų ir leistų bent kiek įdomiau jiems patenkinti mitybos poreikius. Man patiko ieškoti priežasties, kodėl ligoninės maitinimo sferoje niekas nesikeičia. Ten viskas yra įsisukę ir aš, tiesą pasakius, taip ir neturiu atsakymo, kodėl mes negalime turėti estetiškiau pateikto maisto gydymo įstaigose.
Ar kitų šalių gydymo įstaigose labiau kreipiamas dėmesys į maisto estetiką? Kokia jūsų patirtis?
Kitose šalyse tikrai labiau kreipiamas dėmesys. Teko panagrinėti Prancūzijos atvejus – ten kur kas dėmesingiau patiekiamas maistas valstybinėse ligoninėse, pats maistas atrodo estetiškiau.
Sukūrėte indus, kurie gerintų vaikų valgymo patirtį gydymo kurso metu. Papasakokite apie šių indų konceptą, kokia buvo jūsų vizija?
Indų kolekcija vadinasi „Pasakų daržas“. Dizainą kūriau tiems atvejams, kuomet vaikas patiria skonio pokyčius arba skonio nejautrą. Vienu atveju, kai yra skonio nejautra, tai reikia stimuliuoti tas jusles, o kai hiperbolizuojasi kvapai, uoslė ir skonis bei viskas kelia pasibjaurėjimą, jusles reikia slopinti. Dirbau su tuo, ką labiausiai galiu pakeisti. Pasirinkau vaikus, kurie turi mikozitą – burnos gleivinių uždegimą, dėl kurio burnoje atsiranda žaizdelės ir tampa ne tik sunku ryti, bet ir kalbėti. Tokiems vaikams paskiriama trinto maisto dieta, o kai kuriems, kurie visai negali ryti, švirkščiama su švirkštu per žarnelę tiesiai į skrandį. Maistas atkeliauja plastikiniuose indeliuose ir švirkščiamas vaikui matant, tai tas scenarijus yra tikrai liūdnas.
Problema maisto patiekime yra ta, kad ant lėkštės atsiduria trys elementai, kurie pertrinti niveliuojasi tarpusavyje ir tampa neįmanoma atpažinti, kas tai per produktas, nes jis jau yra visai kitos tekstūros. Čia man buvo svarbu maisto produktus atskirti į skirtingus dubenėlius, kurių užapvalintos briaunos leistų sulaikyti kvapą, kad jis nesklistų erdvėje, nes vaiką nuo kvapų pykina. Indų dangteliai leidžia valgyti po vieną elementą, kol kitas uždengtas ir taip palatoje suvaldoma kvapų paletė. Jeigu vienas lėkštėje esantis maisto elementas sukelia šleikštulį, tai kiti vaikui irgi gali kelti pasibjaurėjimą. Trinto maisto dietai kūriau indus, kurių faktūros ir pati forma kompensuotų maisto faktūros trūkumą, nes viskas gaunama tik košės pavidale.
Kiek šiame skyriuje gydoma vaikų?
Labai intensyvios terapijos skyriuje jų nėra daug, dėl ko buvo neįmanoma dirbti su vieno vaiko atveju, nes tie vaikai praeina gydymo kursą ir važiuoja namo, po to vėl sugrįžta. Nėra tiek daug vaikų, kurie visą laiką liktų stebimi kelis mėnesius.
Kaip ligoninės personalas, mitybos specialistai priėmė jūsų idėjas? Ar buvo pasipriešinimo?
Ne, ne. Iš pradžių susisiekiau su vaikų onkohematologijos skyriaus vedėja – ji labai džiūgavo dėl iniciatyvos. Gydytojos-dietologės labai norėjo, kad bendradarbiautume. Iš akių mačiau, kad jos žino, jog maistas negerai atrodo. Bet ką jos gali padaryti? Vieninteliai tėvai gali atsinešti savo maisto. Dabar, rudenį, pristatysiu patobulinto dizaino indus tiems patiems vaikams. Per šiuos metus mes darėme tėvų apklausą, žiūrėjome, kaip reaguoja vaikai, susirinkau įžvalgas ir noriu tęsti tyrimą. Pats konceptas yra pasiteisinęs, tik ieškosiu dar kitų kūrybinių sprendimų.
Projektas „Valgymo sutrikimai: maisto dizaino sprendimai vaikų onkohematologijos skyriuje“ buvo finansuotas Lietuvos kultūros tarybos. Kodėl rinkotės būtent šį finansavimo šaltinį, kiek jis jums svarbus?
Lietuvos kultūros tarybos finansavimas tarp mūsų, dizainerių, yra pats populiariausias. Kai ateina laikas teikti paraišką, jei turime gerą idėją, pabandome ją pristatyti. Šiame projekte LKT finansuoja studijos nuomą, medžiagas, įrankius ir patalpas, kurios reikalingos eksperimentams, transporto išlaidas ir t.t. Žinoma, kad tai labai svarbu projekto įgyvendinimui.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo.
