Aktorius Šarūnas Gedvilas: „Klounada yra menas apie klaidas, o klaidos virsta medžiaga kūrybai“

Šarūnas Gedvilas – aktorius, sertifikuotas socialinis klounas, vykdantis sociokultūrines veiklas Šalčininkų rajone, už kurias apdovanotas LR Prezidento apdovanojimu ,,Lietuvos galia. Stipri Lietuva“, bei LR Kultūros ministerijos diplomu už geriausią metų projektą jaunimui. Jis teigia, kad šio krašto jaunimas yra unikalus, bet neretai užmirštas. Su Šarūnu kalbamės apie teatrą, pantomimą, klounadą ir kitas jo veiklas. Kalbina Eglė Gailušytė. 

Šarūnai, užsiimate daugybe veiklų: esate aktorius, socialinis klounas, muzikantas, taip pat dirbate regionuose su jaunimu. Galbūt dar kažką praleidau?  Kuri veikla Jums yra pagrindinė?

Viską paminėjote. Mano profesija aktorius todėl visos veiklos susijusios su tuo. Vaidmenis kuriu įvairiuose teatruose, bet pagrindinis – Vilniaus teatras ,,Lėlė“. Klounada taip pat užima didelę dalį mano profesiniame gyvenime. Edukacinėse veiklose dalinuosi savo profesine patirtimi. Vienos veiklos išskirti negaliu, visos brangios, papildančios viena kitą.

Kaip pavyksta rasti pusiausvyrą tarp visų veiklų? Ar lieka laiko pailsėti?

Ilsiuosi vakarais po darbų. Mano darbas su žmonėmis, todėl reikia nemažai energijos, bet tiek pat jos gaunu ir atgal, taip pasikraunu. Nors kartais atrodo sunku prisiversti, tačiau veiklos įkvepia, todėl darbas ir poilsis tarsi susilieja.

O kaip jūsų gyvenime atsirado teatras ir pantomimos?

Studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje aktorinį meistriškumą su pantomimos specializacija. Taip pantomima tapo mano gyvenimo dalimi. Baigęs studijas metus dirbau Pantomimos teatre, tačiau po reorganizacijos teatras buvo uždarytas. Dėl to pantomimos mano profesiniame kelyje sumažėjo, tačiau ji visada yra šalia – atsiskleidžia ir padeda kuriant vaidmenis bei dirbant su moksleiviais. Kartais mintis lengviau išreikšti kūno kalba nei žodžiais.

Ar buvote susijęs su teatru dar iki aktorinio meistriškumo studijų? Ar visgi teatras atsirado jūsų gyvenime tik atvykus į Vilnių? 

Mokykloje lankiau būrelį, kuris buvo labiau agitbrigados tipo – vadinosi „Šmaikštukas“. Jame vaidindavau, vesdavau renginius, buvau aktyvus mokinys. Humanitariniai mokslai man sekėsi lengviau nei tikslieji, bet apie aktoriaus profesiją rimtai negalvojau. Tai pasikeitė po dalyvavimo televizijos laidoje „Humoro akademija“, kur susirinkdavo agitbrigados iš visos Lietuvos, rodydavo savo programas ir linksmindavo žmones. Vieną kartą laidos režisierius pasakė: „Šitas vaikinas talentingas, gal į aktorinį stos?“ Taip gimė idėja, ir aš stojau – nežinodamas, nei kas tas aktorinis, nei ko ten tikėtis. Buvo spontaniškas sprendimas, tačiau kita galimybė buvo tapti mokytoju. Tapęs aktoriumi, mokytojo vaidmenį realizuoju edukacinėje veikloje, tad abi svajonės išsipildė.

Kaip sekasi pantomimos aktoriams Lietuvoje? Ar galima iš šios veiklos pragyventi?

Nesiseka. Lietuvoje kaip ir pasaulyje grynosios pantomimos nėra. Kaune buvęs Pantomimos teatras susijungė su šokio teatru „Aura“. Pasaulyje taip pat reta, kad egzistuotų tik pantomimos teatras – dažniausiai tai judesio teatro dalis. Lietuvoje pantomimos profesionalai kartais pasirodo privačiuose renginiuose, bet profesionalios šios meno formos teatro neišvysime. Pragyventi vien iš pantomimos sunku, nebent turėtum savo studiją ar užsiimtum edukacija vaikams ar suaugusiems.

Aštuonerius metus stažavotės tarptautinėje Humoro mokykloje ir įgijote tarptautinio socialinio klouno sertifikatą. Papasakokit plačiau, kas yra socialinis klounas?

Aš dirbu organizacijoje „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“. Tarptautinėje mokykloje įgytas žinias pritaikau darbui su pažeidžiamomis grupėmis – lankydamas vaikus ligoninėse, vienišus senjorus jų namuose ar globos įstaigose, taip pat dalyvaudamas pabėgėlių programose. Socialiniu klounu vadinuosi todėl, kad klounadą čia papildo socialinis aspektas – lankomės specifinėse erdvėse, pavyzdžiui, ligoninėse, kur būtina atsižvelgti į vaiko savijautą, aplinkybes, ligos pobūdį ar nuotaiką. Negali daryti visko, ką darytum scenoje – aplinkos jautrumas reikalauja empatijos. Juk tėvai, laukiantys vaikų operacijos ar kitos procedūros, būna įsitempę. Klounada čia tampa ne tik priemone, mini pasirodymui, bet ir misija, kurioje svarbiausia yra socialinė pusė, jautrumas ir kuriamas ryšys.

Lankote ir senjorus. Ar jie būna iš anksto informuoti, kad atvyksite? Kaip reaguoja, kai juos aplankote?

Įvairiai būna. Yra tokia programa „Klounai kelyje“, kurios metu kartą per savaitę arba per mėnesį lankom vienišus, neturinčius artimųjų senjorus, gyvenančius vienkiemiuose arba mažuose miesteliuose. Pirmą kartą lankydamiesi vykstame kartu su maltiečiais, kurie iš anksto perspėja senjorus. Po pirmo apsilankymo užsimezga ryšys, ir vėliau jie laukia mūsų su džiaugsmu.

Ilgainiui su senjorais mezgasi ilgalaikis ryšys, todėl naudojame įvairias metodikas. Pavyzdžiui, klounai tarpusavyje susikuria giminystės ryšius – vieną kartą lankau su kloune, kuri yra mano „teta“, kitą kartą su kloune „mergina“, trečią kartą – su „pusbroliu“ klounu. Senjorai įsimena šiuos personažus ir kitą kartą jau klausia: „O kur tavo mergina, kodėl ji neatvažiavo?“ Toks metodas leidžia kurti istorijas, išlaikyti sukurtą ryšį ir jį plėtoti net tada, kai su senjorais dirba kiti kolegos.

„Klounai kelyje“.

Virginijos Kuklytės-Gedvilienės nuotr.

Jau 10 metų dirbate su jaunimu Šalčininkų rajone, organizuojate teatro stovyklas, vedate pantomimos ir klounados dirbtuves, poezijos ir dainavimo užsiėmimus. Kodėl pasirinkote būtent šį regioną ir kaip keičiasi jaunimo požiūris į teatrą bei saviraišką?

Mano žmona yra iš Šalčininkų. Ji gavo pasiūlymą pravesti dieninę stovyklą, ir nuo to viskas prasidėjo. Pradėjome Šalčininkų mieste, o dabar jau dirbame ir kituose rajono miesteliuose – Dieveniškėse, Turgeliuose, Butrimonyse ir kt. Matėme, kad šiame regione trūksta veiklų, tačiau yra didelis poreikis. Iš vaikų taip pat jaučiasi didelis noras. Ilgainiui su vaikais užsimezgė ryšys, todėl čia kultūrines veiklas organizuojame jau ne vienerius metus. Labai norisi puoselėti užsimezgusius ryšius. Šis regionas – pasienio zona, kur vyrauja tautinės mažumos, ir tai atsispindi jų aplinkoje bei kultūroje. Nors dauguma yra lenkų tautinės mažumos atstovai, popkultūra čia dažnai rusiška. Norėjome parodyti jiems kitokią kultūrą – tokią, kokią pažįstame patys, kokią matėme Vilniuje, ar su kokia augome. Esame baigę mokslus, stažavęsi ir Japonijoje, ir klounų mokykloje, todėl norėjome ta patirtimi pasidalinti su jaunimu. Pats augau mažame Kvėdarnos miestelyje, kuriame panašių veiklų nebuvo.

Per tiek metų užsimezgė daug ryšių. Kelerius metus dirbant su tais pačiais vaikais stovyklose matome, kaip jie tobulėja, keičiasi, išlaisvėja, kasmet darosi vis drąsesni, dalinasi savo mintimis. Stovyklų metu stengiamės ugdyti kritišką požiūrį, pavyzdžiui, atvežame į stovyklą spektaklį, o po jo diskutuojame. Pradžioje diskusijos apsiriboja žodžiais „patiko“ arba „nepatiko“. Tenka skatinti diskusiją, klausti, kas ir kodėl patiko, dalijamės ir savo mintimis – pakritikuojam arba pagiriam. Vaikai pastebi, kad jų nuomonė svarbi ir girdima, todėl ima drąsiau išsakyti savo mintis.

Yra ir daugiau pavyzdžių. Tarkim, vaikas šeimoje kalba tik rusiškai arba lenkiškai. Atvažiavęs į stovyklą jis per septynias dienas kalba tik lietuviškai ir labai džiaugiasi, kad pagilina kalbos žinias. Daug sužino, pamato įvairių dalykų. Mane tai žavi.

Kalbant su vaikais, dažnai girdžiu, kad jie jaučiasi šiek tiek pamiršti. Atrodo, visi nurašo tą kraštą, nes „kas čia tas Šalčininkų rajonas“. Bet tie vaikai yra tokie įdomūs – turi daug kultūrinių sluoksnių, dažniausiai kalba ne viena, o keliomis kalbomis iš karto, moka lietuviškai, lenkiškai, rusiškai. Labai įdomu su jais dirbti.

Projektas „Kalbantys jausmai“.

Modesto Endriuškos nuotr.

2024 m. iš Lietuvos kultūros tarybos gavote individualią stipendiją „Humoro ir emocijų išlaisvinimo“ programos sukūrimui ir taikymui regionuose. Kaip sekėsi ją kurti? Kaip programa gali padėti jauniems žmonėms?

Programa gimė iš pastebėjimo, kad mokiniai dažnai bijo klysti. Norėjosi padėti jiems išlaisvinti emocijas, atrasti humoro svarbą ir ugdyti kritinį mąstymą. Rašydamas paraišką stipendijai, norėjau ne tik tęsti veiklas Šalčininkų rajone, bet ir nuvažiuoti į savo gimtąjį kraštą, į Kvėdarnos miestelį ir jame išbandyti priemones, atrastas dirbant su vaikais Šalčininkų rajone. Viena tokių priemonių – klounada. Tai menas apie klaidas, kai už jas niekas nebaudžia, parodoma, kad klysti nėra blogai, o klaidos virsta medžiaga kūrybai.

Klounadą, pantomimą ir vaidybą pabandžiau sujungti į vieną, ir, man atrodo, puikiai pavyko. Klounada – ne vien cirko nuotykiai su raudona nosimi, bet ir galingas ugdymo įrankis. Pasitelkus kūno plastiką ir vaidybos elementus, lengviau įveikti kalbinius barjerus, o pasineriant į netikėtus žaidimus, humoro pagalba sprendžiamos socialinės problemos. Per klounadą užmezgamas ryšys, vaikai pamato, kad ir tu gali klysti, būti pažeidžiamas. Viena programos dalis būna skirta atsipalaidavimui, susipažinimui, emocijų apsikeitimui, kita – per vaidybą, pantomimą ir įvairius žaidimus mokomasi bendrauti kitaip nei jie yra įpratę. Pavyzdžiui, mokyklose dažnai egzistuoja skirtingos grupelės su nusistovėjusiais santykių modeliais, o stovyklose siekiame, kad šios grupės susimaišytų ir draugai vieni kitus pamatytų iš įvairių pusių.

Pantomima ypač gerai veikia Šalčininkų rajone, kur mokiniams kartais sunkiau lietuviškai išreikšti mintis – jie gali jas parodyti veiksmais. Programa jaunimui yra naudinga, nes padeda išlaisvinti emocijas, atsipalaiduoti ir suprasti, kad bendravimas gali būti kuriamas iš labai paprastų dalykų. Visada sakau: „Tai, ką mes darome užsiėmimuose, jūs galite pasiimti ir tęsti veiklas patys. Aš jums palieku priemones.“

Įdomu stebėti ir mokytojus, kurie vaikus pamato visai kitokius, nei yra įpratę. Kartais jie turi išankstinius nusistatymus, kad vienas mokinys nieko nedaro, kitas – labai aktyvus, o trečias mažai sugeba. Pakalbu su mokytojais, paklausiu, kaip jie vertina programą, ir dažnai išgirstu, kad mokiniai atsipalaidavo taip, kaip per pamokas ar užklasinėje veikloje nebūna. Pavyzdžiui, kažkuris vaikas kalbėjo, darė etiudus, nors per pamokas ar kitur to visiškai nedaro. Mokytojams visada sakau, kad jie gali naudoti visus metodus patys – programos nauda yra tokia.

Ko palinkėtumėte jauniems žmonėms, kurie domisi klounada, cirku ar pantomimomis?

Palinkėčiau nebijoti bandyti. Jeigu turite norą, domitės tomis sritimis, tiesiog bandykite ir negalvokite, kad tai „neapsimoka“. Mokymuose, kai vaidiname, taikome įvairius metodus, dirbame su klounada, aš sakau: „Mano tikslas nėra jus paversti aktoriais. Mano tikslas – parodyti, kad per kūrybiškas priemones galima labai daug dalykų nuveikti. Šiais laikais kūrybiškumas akcentuojamas visur – nesvarbu, ar dirbsi teatre, ar IT bendrovėje, visur ieškoma unikalumo, kūrybiškumo.“

Jeigu esate iš mažo miestelio, noriu palinkėti negalvoti, kad gyvenant mažame miestelyje kažkokios durys užsidaro. Ne, jos neužsidaro – tik reikia tiesiog ryžtis, atvažiuoti ir bandyti. Suprantu, kad gyvenant toliau nuo didmiesčių galimybės gali būti mažesnės, tačiau tai nereiškia, kad jų nėra. Kai būnu Šalčininkų krašte, visada sakau jaunimui: „Jūs esate unikalūs.“ Vien dėl to, kad gyvenate tokiame regione. Esate unikalūs, nes kalbate keliomis kalbomis, turite daug kultūrinių sluoksnių, esate tikrai įdomūs. Nebijokite savo unikalumo ir išskirtinumo.

Tai ir yra mano palinkėjimas: kol esate jauni ir turite energijos – drąsiai nerkite ir darykite!

Susidūrėte su panašiais iššūkiais? Kviečiame meno kūrėjus dalyvauti naujame „Menininkų socialinės ir kūrybinės būklės vertinime“ ir užpildyti anketą, kurią rasite čia: https://tinyurl.com/6a33arkn. Lietuvos kultūros tarybai svarbu suprasti, kaip kūrėjai jaučiasi ir su kokiomis problemomis susiduria. Jūsų įžvalgos padės atkreipti sprendimų priėmėjų dėmesį į problemas ir inicijuos kultūros lauko pokyčius. Apklausa anoniminė, kviečiame pasidalinti savo patirtimi iki kovo 1 d.