Alytaus miesto teatro direktorė Inesa Pilvelytė: „Prieš penkerius metus dar klausdavo, kas tas Alytaus teatras ir ar jie tikrai profesionalai“

Inesa Pilvelytė – dešimtus metus Alytaus miesto teatrui vadovaujanti aktorė, režisierė, kultūros vadybininkė. Alytus yra jos gimtasis miestas, todėl jame ir susitikome pakalbėti apie teatrą regionuose, kaip keičiasi kūrėjų, aktorių ir auditorijos požiūris į teatrą ir, žinoma, apie jau tryliktą kartą vykusį tarptautinį teatrų festivalį „Com•media“. Kalbina Eglė Gailušytė.

Alytaus miesto teatrui vadovaujate nuo 2015 metų. Kaip, Jūsų nuomone, per šį laiką pasikeitė vietos bendruomenės požiūris į teatrą? Kuo teatras svarbus regionuose?

Vadovauti teatrui pradėjau su šūkiu „Atverk duris į teatrą“. Mes atvėrėme duris ne tik žiūrovams, bet ir menininkams. Iki mano atėjimo, per 25-erius teatro gyvavimo metus, jame kūrė vos devyni atvykstantys kūrėjai, o kiti buvo teatro etatiniai režisieriai, kurie ir statė daugiausia spektaklių. Dabar galiu suskaičiuoti, kad per dešimtmetį teatre vien užsienio režisieriai sukūrė vienuolika spektaklių, o kūrėjus iš Lietuvos jau dešimtimis skaičiuojame. Per šiuos dešimt metų vyko gan aktyvus kūrybinio potencialo ieškojimas. Pasipildė, atsinaujino teatro trupė, režisieriai, scenografai, kompozitoriai. Dabar turime didelį arsenalą ir didelį draugų kūrėjų ratą. Taip pat, ko gero, esame vienintelis teatras, kuris organizuoja ir įvairius miesto renginius.

Mano nuostata dėl auditorijos plėtros yra tokia: kultūros vartotojai, kurie niekada nebuvo Alytaus teatre, apsilankę miesto renginyje ir pamatę, kad jis yra kokybiškas, susimąsto, kad visgi verta ateiti į teatrą ir pamatyti, kas įdomaus ten vyksta. Kita vertus, taip yra palaikomas tam tikras socialinis ryšys su miesto bendruomene. Juk esame municipalinis teatras. Galvoju, kad vykstant vis daugiau kitokio formatų renginių, ne tik spektaklių ar edukacinių programų, bet ir festivalį ar teatro sezoną pristatančių akcijų įvairiausiose erdvėse, pačiomis netikėčiausiomis formomis, laikui einant atsirado tam tikra partizaninė rinkodara ir labai pasijuto grįžtamasis ryšys. Nors mieste gyventojų mažėja, demografinė padėtis nėra pati geriausia, tačiau auditorijos plėtros aspektu teatras smarkiai pažengė į priekį. Manau, jis kuria didelę pridėtinę vertę miestui.

Kokiais principais stengiatės formuoti teatro repertuarą? Ar kūrėjai patys pasiūlo spektaklius, ar labiau siekiate atsižvelgti į savo publikos poreikius?

Kiekvienais metais su meno taryba susėdame ir iš naujo peržiūrime repertuarą, galvojame, ko mums reikia kitiems metams, nebijome skelbti atvirus kvietimus menininkams. Kviestiniams režisieriams išsakome lūkesčius, kokiai auditorijai reikalingas spektaklis, kokio formato tikimės. O kartais kūrėjai atsineša ne vieną savo spektaklio medžiagą, tuomet su meno taryba irgi diskutuojame, kas mums priimtiniau, naudingiau ir reikalingiau.

Dar iki mano atėjimo teatras garsėjo kaip tas, kuris savo repertuare turi nemažai spektaklių jaunimui, tad stengiamės to statuso neatsisakyti, priešingai, kaip įmanoma daugiau kurti jauniems žmonėms. Alytuje yra daug mokyklinio amžiaus žiūrovų, jiems skiriame ypatingą dėmesį. Turime labai daug edukacinių programų, aktyviai dalyvaujame Tūkstantmečio mokyklų programoje. Labai džiaugiuosi šia programa, nes toks ilgesnis, konkretus, atidus darbas su jaunaisiais žiūrovais tikrai duoda vaisių. Pastebime, kad Tūkstantmečio mokyklų auditorija jau kitaip elgiasi teatre. Dažnai po spektaklių dalyvaujame diskusijose su šios programos moksleiviais, jie nebijo būti atviri, smalsūs, mokosi analizuoti spektaklius, skaityti metaforas ir teatrinę kalbą, juntamas jų kritinis mąstymas. Manau, kad toks ir turėtų būti teatro darbas su jaunaisiais žiūrovais.

O kaip sekasi pritraukti gerai žinomų teatro kūrėjų į regioną?

Prieš kokius penkerius metus teko susidurti su keistais jų klausimais, pavyzdžiui: „O tai jūs žinot, kad režisieriams yra mokami honorarai?“ Kai kurių kūrėjų požiūris buvo su išankstinėmis nuostatomis: „Kas čia tas Alytaus teatras, ar jie tikrai profesionalai?“ Labai džiugu, kad jos iškart subliūkšdavo, kai tik kūrėjai susidurdavo su mūsų teatro trupe.

Anksčiau nebuvo lengva pasikviesti aktorių, nelabai kas norėdavo vykti į periferiją, o dabar, kai atsilaisvina etatas ir skelbiame aktorių atranką, jau patys galime rinktis, suvažiuoja nemažai žmonių ir jų nebaugina provincija. Jeigu žmogus nori kurti, dirbti, tai kartais mažoje trupėje tų galimybių yra ženkliai daugiau.

„Com•media“ festivalio atidarymas. Miško Motės nuotr.

2024 m. laimėjote tarptautinį ES finansuojamą projektą „Pojūčių laboratorija“, kurį įgyvendinsite kartu su Lenkijos Balstogės teatru. Projektu planuojama plėtoti kūdikių teatro sferą. Ar galėtumėte atskleisti, kaip sekasi pasiruošimas šio projekto įgyvendinimui?

Tai yra ne tik kūdikių teatras, bet ir teatras šeimoms, auginančioms vaikučius su negalia, įtraukusis teatras. Sausio mėnesį prasidėjo bendra kūrybinė laboratorija kartu su Balstogės dramos teatro trupe, jai vadovauja Birutė Banevičiūtė, kuri yra kūdikių teatro pradininkė Lietuvoje ir turi labai didelę patirtį, taip pat – viena bene stipriausių įtraukiojo teatro kūrėjų. Tai pirmas bendras darbas su Balstogės teatru. Vėliau vyksime pas juos į panašią laboratoriją, o toliau bus kuriami spektakliai. Kai juos sukursime, rengsime stovyklas – į jas kviesime šeimas, kurios augina kūdikius, taip pat vaikučius, turinčius neurolingvistinių sutrikimų. Toje penkių dienų stovykloje bandysime gauti grįžtamąjį ryšį iš tokių šeimų, nes norime žinoti, kiek paveiki gali būti meno terapija.

Registracija bus atvira visiems ar tik vietos bendruomenei?

Atvira visiems.

Dar pakalbėkime apie tarptautinį teatrų festivalį. Festivalio istorijos pradžia siekia 2012 metus, tuomet jis dar vadinosi „Tegyvuoja komedija!“ Kaip gimė idėja pradėti profesionalių teatrų festivalio tradiciją Dzūkijos sostinėje Alytuje?

Tuo metu jau dirbau teatre ir dalyvavau festivalio darbo grupėje. Poreikis turėti savo festivalį buvo seniai – taip užmezgami nauji ryšiai su teatrais, stiprinamos partnerystės, plečiama auditorija, pasitikrinama, kur link einama su savo repertuaru. Toks grynojo žanro festivaliui pasirinkimas buvo tuometinio direktoriaus ir vieno iš vadybininkų idėja, kad reikia komedijos žanro, nes žmonės pavargę, jiems reikia daugiau pramoginio turinio. Deja, labai greitai susidūrėme su problema, kad kokybiško komedinio turinio spektaklių Lietuvoje nėra daug, tad per dvejus metus praktiškai viskas, kas buvo valstybiniuose teatruose įdomesnio, geresnio, buvo išrodyta.

Einant laikui festivalio pavadinimas iš „Tegyvuoja komedija!“ pavirto į „Com•media“. Kodėl?

Mes labai apsiribojome grynuoju žanru, dėl to, kai tapau teatro vadove, su darbo grupe iš naujo kalbėjome, kaip galėtume diversifikuoti festivalį. Tuo metu gimė ir naujasis pavadinimas, kuris atspindi ne tik komedijos žanro spektaklių programą. Mes jį šifruojame taip: „Com“ – komunikacijos priemonė, nes teatras visuomet neša kažkokią žinutę, o antroji pusė „media“ reiškia, kad teatras yra tam tikras medijos kanalas. Aš dar giliau pakapsčiau ir sakau, kad aktorius yra kaip mediumas, nes dramaturgas, režisierius per jį tarsi ištransliuoja norimą žinią.

Festivalį norėjosi paversti tarptautiniu, tad ir pavadinimas turėjo būti trumpas, suprantamas ir užsieniečiams. Be to, norėjosi daugiau parafestivalinių veiklų, kad vyktų ne tik spektakliai, bet ir diskusijos, forumai, susikurtų festivalio klubas. Atsirado vaikų programa – ją pavadinome „Com•@“, ieškant keistesnio formato jaunimui atsirado „Com•moon•a“. Taip pat rengiamas dramaturgų konkursas – kviečiame pradedančiuosius ir jau patyrusius asmenis, kurie valdo plunksną, dalyvauti pjesių konkurse, vyksta teatralizuoti skaitymai. Neseniai atsirado vienintelis Lietuvoje teatrinio plakato konkursas.

„Com•moon•a“. Austėjos Liupševičiūtės nuotr.

Festivalio mastas auga, jame dalyvauja vis daugiau teatrų iš užsienio. Kaip užsimezga bendradarbiavimas su užsienio teatrais?

Čia yra sniego gniūžtės principas – tu su kuo nors susipažįsti, tuomet tas pažįstamas tau papasakoja dar apie ką nors, susipažįsti su juo, ir taip plečiasi ratas. Kartais pats paprašai rekomendacijų, kartais tau kas nors parašo, nes kiekvienas kūrėjas, kiekvienas teatras nori pristatyti savo sukurtus darbus, jie yra suinteresuoti juos išvežti, todėl pasiūla tikrai viršija paklausą. Kartais kaip programerė vykstu į kitus festivalius, kitų teatrų „vitrinas“ su tikslu atrinkti įdomiausius darbus mūsų festivaliui.

Turiu prisipažinti, kad visaip stengėmės išguiti baimę dėl užsienio teatrų. Ir nemažomis pastangomis jau pripratinome alytiškius nebijoti lankytis užsienio teatrų pasirodymuose. Anksčiau gąsdindavo kalbos barjeras, bet ne visuose spektakliuose naudojama kalba. Yra daug fizinio, šiuolaikinio šokio ar pantomimos teatrų. Mes pirmieji į Lietuvą dar 2019 metais atsivežėme pasaulinio masto mimę Gabrielą Munoz, ji praėjusiais metais pasirodė ir „Cirkuliacijoje“.

Spektakliuose pagrindinis dalykas juk yra teatrinė kalba. Žiūrėdamas spektaklį skaitai teatro ženklus. Žinoma, reikia išmokti juos skaityti, dėl to sakau, kad teatro auditorija turi būti ugdoma ir edukuojama. Jeigu ne mūsų festivalis, tai vietinė auditorija gal net neturėtų galimybės susipažinti su užsienio spektakliais ir pamatyti tai, kas kuriama pasaulio teatre, kokios tendencijos, kas ten įdomaus. Čia dažniausiai atvažiuoja tie, kurie yra praskynę kelius į pasaulinius festivalius, tarptautinius renginius. Todėl tai – puikiausia galimybė ir mūsiškiams pamatyti, susipažinti, patirti.

Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Kaip prie festivalio gyvavimo prisideda skiriamas finansavimas?

Būtent Lietuvos kultūros taryba labai didele dalimi prisideda prie to, kad festivalis įvyktų. Ir aš esu labai dėkinga, nes jeigu ne jos finansavimas, tai festivalio dalyvių iš užsienio tikrai nebūtų arba būtų vienas kitas. Ko gero, nebūtų ir tiek alternatyvaus teatro, edukacinių bei eksperimentinių veiklų įvairovės „Com•moon•a“ ir „Com•@“ dalyse. Žinot, visai kitaip į tave žiūri ir rėmėjai, ir žiūrovai, kai jie mato Lietuvos kultūros tarybos ženklą, tai jau tam tikras kokybės ženklas. Džiaugiuosi, kad surandame ir privačių rėmėjų, kurie pamatė, kad festivalis auga, jo renginių perimetras išsiplėtė, yra kokybiškas, – jie jau tampa mūsų draugais ir lojaliais partneriais, bet būtent Lietuvos kultūros taryba yra fundamentas, kuris padeda festivaliui gyvuoti.

Dėl skirto finansavimo galime ir kur kas geriau viešinti festivalį, kurti jam įdomesnį dizainą, patrauklesnę reklaminę kampaniją, o kartu – plėsti auditorijos ratą. Festivalio pradžioje, gal 3–4 metus, negavome finansavimo iš Lietuvos kultūros tarybos, bet pakeitę kryptį ir nusprendę jį diversifikuoti parodėme, kad mes iš tiesų norime spręsti kultūros regionuose prieinamumo problemą, edukuoti publiką, pristatyti įvairaus formato scenos meno veiklas, kurių tikslas – į ilgalaikę perspektyvą nukreipti auditorijos plėtros procesai. Tuomet atsirado tarybos pasitikėjimas ir finansavimas.