Architektas Gintaras Balčytis: „Architektūra daro didelę įtaką žmonių santykiams“

Gegužės 8 d. Venecijos architektūros bienalėje atidaromas Lietuvos paviljonas „Archi / Tree / tecture“, kuriame galima bus išvysti Lietuvos architektų sąjungos projektą „Medžių architektūra: iš vietos šaknų virsta“. Ekspozicijoje pristatomi Lietuvos architektūros kūriniai, kuriuose brandūs medžiai ir pastatai – vieningi partneriai. Medis ar medžių grupės šiuose pastatuose tampa architektūrinės idėjos atspirties tašku bei vietos tapatybės ašimi. Projekto idėjos autorius bei kuratorius – architektas Gintaras Balčytis. Apie architekto misiją ir geruosius architektūros pavyzdžius su pašnekovu kalbasi Monika Augustaitytė. 

Kokią žinią šių metų Venecijos architektūros bienalėje norite perduoti pasaulinei architektūros bendruomenei?

Architektai ir architektūra daro didelę įtaką žmonių gyvenimo būdui, žmonių santykiams. Ši įtaka gali būti arba gera, arba bloga. Projektą „Medžių architektūra: iš vietos šaknų virsta“ įkvėpė Lietuvos miestuose beprasmiškai kertami medžiai. Aplinka, kuri šimtmečiais buvo senųjų gyventojų atmintyje, iškirtus medžius per kelias dienas ar savaites radikaliai pasikeičia. Pavyzdžiui, Vilniuje prieš porą metų vienas investuotojas sugalvojo nupjauti ąžuolą, nors jam to niekas neleido. Šiuose procesuose architektai užima ne paskutinę vietą – savo architektūriniais projektais jie gali įtampą ženkliai sumažinti arba dar labiau suaktyvinti. 

Mes kviečiame visuomenę, vystytojus ir architektus kartu ieškoti išeities, savo architektūriniais projektais atsižvelgti į esamą vietos dvasią, ne naikinti ją, bet papildyti išsaugant brandžius medžius. Su pasauline architektų bendruomene norime pasidalinti geraisiais Lietuvos architektūros pavyzdžiais, kur palikti medžiai padėjo atrasti originalias architektūros išraiškas. Kai kuriems iš šių pastatų jau daugiau nei šešiasdešimt metų, jie puikiai gyvuoja ir atlieka savo paskirtį. 

Architekto misija yra toli gražu ne apšiltinimo medžiagos, sertifikatai ar techniniai parametrai – einant laikui tai kinta. Tačiau kokybiška architektūra ir erdvė išlieka ilgam. Architektas turėtų būti tarpininkas tarp bendruomenės ir vystytojų, investuotojų. Nuo to, ar architektas jautriai kuria projektą, priklauso bendruomenės santykiai ateityje. Kokybiška architektūra reikalauja laiko. Kaip ir bet kuri kūryba, ji turi susigulėti, tu negali pagreitinti proceso. Architektams reikia drąsos.

Lietuvos paviljono vizualizacijos.

„Visual Phenomena Studies“ vizual.

Jūsų projektuotas Vilkaviškio autubusų stoties pastatas 2024 metais konkurse „The Baltic award for sustainability in architekture construction design“ buvo paskelbtas tvariausiu pastatu Baltijos šalyse. Kokie, jūsų akimis, yra tie gerieji, vietos dvasią išsaugančios architektūros pavyzdžiai?

Venecijos architektūros bienalėje pristatome projektus, sukurtus 1960-1970 metais. Pavyzdžiui, Palangos viešbučio „Žilvinas“ (architektas A. Lėckas) architektūrinė idėja ir išraiška yra tiek gera, kad laikui bėgant šis pastatas įgauna tik daugiau prasmės. Jis sukonstruotas kaip medis, pastatas pakeltas ant trijų kamienų, pro jo konstrukciją galima praeiti kiaurai, kaip miške. Taip pat Palangoje yra Martyno Mažvydo bibliotekos vasaros skaitykla – nedidelis medinis pastatėlis. Architektas A. Čepys nepjovė ąžuolų, bet integravo juos į pastatą, čia iki šiol žaliuoja ąžuolas, pradūręs pastato stogą. Nors namas medinis, jis puikiai atlieka savo funkciją ir išlaiko architektūrinius parametrus. Šių dienų pavyzdys yra Vilkaviškio autobusų stotis. Medžiai sukūrė visą pastato idėją. Toje vietoje buvo nedidelis parkelis. Man medžių nesinorėjo išpjauti, todėl sugalvojau, kad pastatas apglėbs medžius. Taip susikūrė nauja miestelio viešoji erdvė, kurioje jautiesi labiau kaip botanikos sode, ne autobusų stotyje, o transporto nesijaučia.

Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse projektų, kur išsaugotos medžių grupės tampa architektūros dalimi, galima rasti labai retai. Vis tik keista, kad tenka įrodinėti, jog žmogui dar reikalingas medžio pavėsis. Mes bijome dėl klimato krizės, bet tuo pačiu naikiname tai, kas mus joje gelbės.

Taip, čia irgi yra viena iš pagrindinių projekto ašių. Kai prieš gerą pusmetį Lietuvos kultūros taryba paskelbė architektūros bienalės konkursą, neseniai buvo nupjautas garsusis Vilniaus ąžuolas. Kaip tik tada pagalvojau, kad mes, žmonės, esame labai keisti. Yra vystytojų, kurie dėl kelių kvadratinių metrų pasiryžę išpjauti visą žalumą, o paskui teigia, kad jų pastatai yra tvarūs, absoliučiai žali, A++ klasės. Mano galva, nieko panašaus. Jei išnaikini esamą aplinką, tai čia yra daugiau žaliojo smegenų plovimo (ang. greenwashing) nei tikro produkto. Kaip sakote, visi suprantame, kad klimatas keičiasi ypatingai greitai. Problema yra ne tik tai, kad kyla oro temperatūra, bet saulės kiekis stipriau ir ilgesnį laiką veikia paviršius: kelius, šaligatvius, namų fasadus. Šiai spinduliuojančiai energijai medžiai bei gyvūnai yra labai jautrūs, o mes dar ir medžius nupjauname. Tai kas mums tada lieka? Pamaniau, reikėtų išsikasti ąžuolo šaknis ir Nacionalinėje dailės galerijoje padaryti instaliaciją, kad visi pamatytume tą beviltiškumą ir pagalvotume, kodėl mes taip keistai elgiamės.

Nupjautų medžio kelmų ir šaknų alegorija Venecijos architektūros bienalėje taip pat gali būti labai paveiki, tai – geras pasakojimas. Medis yra gyvybė (paukščiai, vabalai), šešėlis ir drėgmė. Tai ne tik fizinis objektas, bet ir žmonių miesto istorinė atmintis. Kai jį nupjauname, viso to nebelieka. Prarandame ne tik šešėlį, bet ir atmintį, buvusį vaizdą. Kas yra žmogus, kai jis praranda savo šaknis?

Lietuvos paviljonui skirti architektūros objektų maketai.

Lietuvos architektų sąjungos archyvo nuotr.

Kaip su medžiais elgiatės statybų aikštelėje? Kaip jie reaguoja į statybinius darbus?

Yra arboristų rekomendacijos, kurios nurodo, kaip išsaugoti šaknų vainikus, ką prie jų galima daryti, ko negalima. Jomis ir vadovaujamės. Kaip elgiamės statybų aikštelėje – ypatingai svarbu. Statybų metu daug medžių dingsta, nes medžių šaknys šiems procesams yra labai jautrios. Sunkiasvorių transporto priemonių važiavimas šalia šaknų, medžiagos, kurias jie sugeria, bei daug kitų dalykų gali lemti medžių išnykimą. 

Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos valstybė, turinti ilgalaikio bendradarbiavimo patirtį su Japonija architektūros srityje. Mūsų šalyje lankosi aukščiausius apdovanojimus architektūroje pasiekę kūrėjai. Kas, jūsų manymu, lemia, kad būtent Japonija lyderiauja šioje srityje? 

Tikriausiai tą lemia japonų ilgametė istorinė patirtis ir gyvenimo būdas. Jų požiūris į architektūrą yra labai aukšto lygio. Architektūros mokykla – nuosekli, į visus klausimus japonai žiūri labai rimtai, bando įsigilinti iki pat smulkmenų. Japonai labai daug dirba. Didelės pastangos, natūralu, duoda savo vaisius. Reikia pasakyti, kad mums iki japonų dar labai labai toli, kalbant tiek apie darbštumą, tiek apie profesionalumą, tiek požiūrį. 

Japonija – itin tankiai apgyvendinta šalis. Ten miestai vystosi labai greitai ir netolygiai, aplinka keičiasi. Pas juos viskas perstatoma, nes žemės drebėjimai dažni ir daug ką sunaikina. Man buvo labai keista, kad net senąsias šventyklas jie drąsiai išardo ir perkelia į kitą vietą, jeigu jos trukdo. Įdomu, kad nors japonų kultūra yra aukšto lygio, jiems būna būdingas ir netobulumas, neperfekcionizmas. 

Jau daugiau nei dvidešimt metų palaikome ryšius su japonų architektais programoje „Rytai-Rytai“. Šią programą sukūrė architektas Dainius Kamaitis tuo metu, kai dirbo Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Japonijoje, kur ir susipažino su vietiniais architektais. Neabejotinai, japonai architektūros srityje yra lyderiai ir labai gerai, kad mes, maža architektūros šalis, turime tokį išskirtinį pasaulinio lygio bendradarbiavimo projektą. Būtina jį išlaikyti.

Lietuvos paviljonui skirti architektūros objektų maketai.

Lietuvos architektų sąjungos archyvo nuotr.

Koks pastatas jums pačiam yra įdomus? Kas patraukia akį naujame mieste, naujoje šalyje?

Man, kaip architektui, įdomu, kokią erdvę pastatas sukuria ir ką jis nori pasakyti. Man tai svarbu. Žmonės dėl vieno pastato važiuoja į kitą pasaulio kraštą. Architektūroje, kaip ir kiekviename mene, labai daug reiškia jausmas, ką tu jauti būdamas toje erdvėje. Daug kas pastatą vertina pagal išvaizdą. Bet fasadas taip pat gali sukurti erdvę. Nors gatvėje visi fasadai atrodo panašūs, visgi viename name būna pilna žmonių, o kitame – tuščia, niekas neateina. Taip yra todėl, kad vienose vietose jautiesi geriau, kitose – prasčiau. 

Pastatai bei jų funkcija laikui bėgant kinta. Ar svarbu architektūros kūrėjui būti neprisirišus prie savo kūrinio? 

Architektūrą laikau funkciniu menu, ji turi tarnauti funkcijai. Mano nuomone, pastatai, pritaikyti tik vienai nekintamai funkcijai, yra trumpalaikiai. Kad ir kokia gera būtų idėja, jie vis tiek bus nugriauti, jei tokia funkcija taps nebereikalinga. Geri pastatai yra tie, kurių struktūra leidžia funkcijai kisti nepakeičiant erdvės. Šiuo požiūriu, aš nesu prisirišęs prie savo suprojektuotų pastatų.

Lietuvos paviljono vizualizacijos.

„Visual Phenomena Studies“ vizual.

Kokią reikšmę meniniams architektų projektams turi Lietuvos kultūros tarybos finansavimas?

Jis – ypatingai svarbus. Architektams tai yra galimybė atitrūkti nuo kasdienybės. Tik tiek, kad tos finansavimo galimybės kartais galbūt neatitinka norų, kuriuos rašydamas projektą planuoji įgyvendinti. Bet Lietuvos kultūros tarybos veikla, mano galva, meniniam laukui vienareikšmiškai yra labai svarbi. 

Dėkoju jums už pokalbį!

Venecijos paviljono kuratorius – architektas Gintaras Balčytis, paviljono komisaras dr. Jūratė Tutlytė, paviljono parodos architektai – Paulius Vaitiekūnas ir Andrius Pukis, asistuojanti  architektė Vika Pranaitytė, parodos audiovizualika ir erdvės patyrimo dizainas – Lina Pranaitytė and Urtė Pakers [„Bionics“], instaliacijos skulptorius Kęstutis Lanauskas.