MO muziejaus vadovė: valstybė kol kas nėra padariusi visko, kad skatintų filantropiją

 „Filantropija yra vidinė nuostata. Remdama kažką finansiškai aš, kaip pilietė, dalyvauju valstybės gyvenime, taip prisidedu prie jos kūrimo. Jeigu visi taip elgiamės, tai lemia didelį pokytį“, – sako MO muziejaus vadovė Milda Ivanauskienė. Kaip meno įstaigoms kurti ryšį su verslo atstovais? Kokius lemiamus sprendimus turi priimti valstybė, kad Lietuvos kultūros lauke atsirastų daugiau rėmėjų? Mildą Ivanauskienę kalbina Monika Augustaitytė.

2024 metais MO muziejaus iniciatyva lapkričio 15-oji buvo paskelbta Mecenatystės diena. Kas jus pastūmėjo imtis šios iniciatyvos?

Paskatino gerieji pavyzdžiai valstybių, kurių mecenatystės tradicijos yra senos ir ilgaamžės. Pirmiausia mes žiūrėjome į JAV: čia labai stipri aukojimo, labdaros kultūra – tame dalyvauja kiekvienas žmogus, netgi kiekvienas vaikas, tai nėra vien turtingųjų klausimas. Amerikiečiai supranta, kad kiekvienam paaukojus dolerį ar dešimt susideda didelė, svarbi suma, iš kurios kuriasi pokytis. Mums atrodė, kad vienas iš reikalingų žingsnių – pačios mecenatystės, filantropijos temos aktualizavimas, puoselėjimas, dalinimasis gerais, užkrečiančiais pavyzdžiais.

Plika akimi matosi, kad pokytis jau vyksta. Visų laurų prisiimti tikrai nenorime, nes, deja, yra ir nelaimių, kurios mobilizuoja žmones aukoti, prisidėti (kaip karas Ukrainoje). Ir mes tikrai matome, kad susitelkimas Lietuvoje yra didelis. Lapkričio 15 d. buvo ryškiai matyti vieningumo banga: nemažai nevyriausybinių organizacijų dėkojo savo rėmėjams, tą dieną buvo teikiami mecenatystės apdovanojimai. Visa tai ir kuria filantropijos kultūrą.

Anksčiau didikai laikė garbės reikalu savo lėšomis pastatyti bažnyčią. Šiandien Lietuvoje į kultūros sektorių, į menininkus labiau žiūrima kaip į prašinėtojus. Kodėl taip radikaliai pasikeitė požiūris?

Devyniasdešimtaisiais mokytojai, menininkai, profesoriai dėl ekonominio nestabilumo ir ekonominių resursų neturėjimo staiga tapo nuvertinti. Norisi, kad kultūros lauke atsirastų savimonė, jog tai, ką mes darome, ką mes kuriame, yra vertinga. Tik pats kultūros laukas gali artikuliuoti tą vertės supratimą. Kultūriniai produktai yra verti labai daug, tai nėra nemokama. Dėl to norisi lygiaverčio kultūros lauko santykio pokalbyje su verslu. Stereotipiškai kultūra dažnai laikoma prašytoja, tačiau tokį požiūrį svarbu keisti – visų pirma, taip nesijausti patiems kultūros atstovams. Beje, dabar jaunoji menininkų karta yra atstovaujama stiprių galerijų, jų kūriniai yra brangūs, tad pakitusi ekonominė pačių menininkų galia taip pat keičia santykį.

Žmonių, kurie imtųsi mecenatystės iš gilios vidinės motyvacijos yra labai mažai. Statistika rodo, kad Lietuva pagal dosnumo indeksą yra pakankamai žemai, kol kas dalijamės labai nenoriai. Gal turite minčių, kaip galima būtų skatinti mecenatystės kultūrą Lietuvoje? Kaip šią idėją paversti patrauklia?

Man labai gaila, kad Lietuva užsispyrusiai nenori klausyti ir laikytis jau patvirtintų, ilgamečių tarptautinių praktikų. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) Lietuvai pateikė konkrečias rekomendacijas veiksmams, kurie skatintų mecenatystę. Mes tomis rekomendacijomis dar 2021 metais pasidalinome su valdžios institucijomis. Prancūzija, Italija, Didžioji Britanija, Šveicarija yra atlikusios įvairiausių tyrimų apie tai, kaip paskatinti rėmimą, kokios priemonės turi didesnį poveikį – reikia tik valios jas įgyvendinti. Mecenatystės temos skatinimas, įžodinimas buvo viena iš rekomendacijų. Įteisinus Mecenatystės dieną rėmimų kreivė nepradės augti, bet tai yra svarbus minkštasis faktorius, kurį jau įgyvendinome. Taip pat turėjome barjerą paramai – notarinę sutartį. Rekomendaciją įgyvendinome – barjeras pakeltas nuo 14 tūkst. Eur iki 100 tūkst. Eur.

Trečioji rekomendacija yra skatinti ne tik juridinius asmenis, kai suteikus paramą mažinamas pelno mokestį, bet ir fizinius asmenis per gyventojų pajamų mokesčio lengvatą. Iš visų EBPO valstybių tik keturios neturi tokios mokestinės finansinės paskatos: Vengrija, Rumunija, Slovakija ir Lietuva. Estija 2018 metais atsižvelgė į rekomendacijas, įsivedė mokestinę paskatą fiziniams asmenims ir jų mecenatystės kreivė stabiliai auga į viršų. Kartais tiesiog pakanka laikytis pasiūlymų, kurie jau yra pateikti, sekti geraisiais pavyzdžiais. Nieko išradinėti nereikia.

Žilvino Kempino gipso kaukių paroda „Portretai-fosilijos 2023“

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Tai valstybės vaidmuo, jūsų akimis, čia būtų lemiantis?

Jis yra lemiantis ta prasme, kad valstybė turi kurti tokias paskatas – tai jai yra vertinga, nes iniciatyva perleidžiama piliečiams, jie įgalinami labiau prisidėti prie savo valstybės bendrakūrimo. Tačiau mums stinga valstybės pasitikėjimo: galvojama, kad sumažinus gyventojų pajamų mokestį, prasidės piktnaudžiavimas. Bet mes nesame pirmieji, kurie pagalvojome, kad galimi piktnaudžiavimo atvejai, tam kitose šalyse yra taikomi įvairūs saugikliai ir apribojimai. Valstybė kol kas nėra padariusi visko, ką galėtų padaryti, kad skatintų filantropiją.

Kokie dar faktoriai, be mokestinės paskatos, motyvuoja mecenatus ir rėmėjus finansiškai prisidėti prie kultūros puoselėjimo? Kas jiems patiems svarbu?

Vieniems yra svarbus statusas, buvimas matomam, pripažinimas. Bet ne visiems – MO muziejuje turime rėmėjų, kurie atsisako būti viešinami. Juos motyvuoja pati misija ir žinojimas, kas nuveikiama tos paramos dėka. Kitus mūsų mecenatus motyvuoja patirtys, kurias mes sukuriame drauge: renginiai, į kuriuos mes juos pakviečiame. Toks tarpusavio santykis irgi gali prisidėti prie noro būti šitoje bendruomenėje: sutikus bendraminčių, jaučiantis gerai jų tarpe, atradus savo ratą motyvacija prisidėti ir palaikyti auga. 

MO muziejus 2020 metais buvo pripažintas draugiškiausiu Europos muziejumi. Kaip jūs kuriate draugystę su savo rėmėjais, mecenatais? Kokį santykį palaikote?

Svarbu yra neateiti su pozicija, kad mes savaime turime būti jiems be galo įdomūs, bet ir patiems su lygiaverte pagarba pasidomėti: kaip jūs laikotės, kuo gyvenate, kokios jūsų problemos? Tai buvo mano viena pirmųjų pamokų. Iš sovietmečio, o vėliau – devyniasdešimtųjų laukinių kapitalizmo laikų mes paveldėjome negatyvų požiūrį į verslą, tačiau be verslo, jo sumokamų mokesčių niekas neveiktų. Verslo kūrimas yra rizika, atsakomybė, kūrybiškumas. Tai ir dalykai, kurie mus vienija. 

Turėti lygiavertį, pagarbų, smalsų santykį, manau, yra vienas iš svarbiausių dalykų. O sukūrus tokį ryšį, žinoma, svarbu labai gerai daryti tai, ką darai. Jeigu tave parėmė ir mato rezultatus, atsiranda pasitikėjimas. Įdomu tai, kad kuratorių komandos užsienio muziejuose irgi turi aiškią atsakomybę santykiuose su rėmėjais: jiems veda ekskursijas, pristato kūrinius ir t.t. Darbas su rėmėjais yra visos komandos darbo dalis.

Ar turi sutapti kultūros įstaigos ir mecenato vertybės?

Taip, tai yra labai svarbu. Vertybės yra tai, kas suklijuoja ir esmingai padeda santykį kurti bei puoselėti. Mums yra svarbu, kad didžiuotumėmės savo rėmėjais, o jie – mumis. Yra atvejų, kada nepriėmėme paramos matydami, kad vertybės su rėmėju gali nesutapti. Suprantama, kad verslo pasaulis yra labai dinamiškas: jame ištinka nesėkmės, klaidos, tą turi suprasti ir priimti kaip verslo kasdienybę, duoti pasitikėjimo kreditą. Lietuvoje šito požiūrio labai norisi palinkėti: nedramatizuoti klaidų. Labai svarbu, koks yra santykis su klaida – ar jis yra geranoriškas, atviras, su noru taisytis, ar yra piktybiškai neigiantis. Tai irgi yra vertybinis dalykas.

MO muziejaus pirmtaką Modernaus meno centrą (MMC) 2009 metais įkūrė mecenatai Danguolė ir Viktoras Butkai. Žmonės, kurie gyvenime užsiėmė mokslu ir verslu. Kokie būtų jūsų pastebėjimai apie tai, kokie žmonės tampa mecenatais? Kokius bendrus bruožus pastebite?

Viena svarbiausių tų žmonių savybių – didesnio paveikslo matymas už savo asmeninių interesų. Juos visus jungia tam tikras patriotiškumas, supratimas, kad tai yra svarbu. Tam, kad ėjimui šiuo keliu pakaktų energijos ir jėgų, reikalinga vidinė branda ir sąmoningumas – tai išskirčiau kaip esmines savybes. MO muziejų remia nebūtinai tie, kurie domisi menu. Jie mato socialinį poveikį, misiją ir palaiko būtent tai. Menas daugeliui žmonių asocijuojasi su elitizmu, niša, labai siauro žmonių rato malonumu. Dėl to savo muziejaus komunikacijoje akcentuojame, kad menas tikrai nėra niša ar elito privilegija – anaiptol, tai yra bendras turtas ir įrankis susikalbėti, kurti bendras prasmes, stiprinti švietimą ir pan. Tai tampa motyvu prisidėti, jungtis, palaikyti.

Apie 50 proc. MO muziejaus veiklos finansuoja rėmėjai, mecenatai. O kiek jums svarbus Lietuvos kultūros tarybos finansavimas?

Jis yra labai svarbus. Labai daug dirbame ne tik su privačiu, bet ir su viešuoju finansavimu. Lietuvos kultūros tarybos trejiems metams skiriamas strateginis finansavimas užtikrina tam tikrą stabilumą, todėl galima tvirčiau ir apčiuopiamiau planuoti ateitį. Niekada nežinome, ar lankytojams patiks paroda, ar jie ateis; su rėmėjais kiekvienus metus pradedame nuo nulio, žiūrime, ar išlieka santykis, ar nesikeičia verslo aplinka. Tuo tarpu Lietuvos kultūros tarybos finansavimas yra stabilus pagrindas, kuris leidžia galvoti į priekį, suteikia ramybės ir veiklos kryptį.

Free Finga koncertas MO muziejuje.

Ryčio Šeškaičio nuotr.

Pagal išsilavinimą esate teisininkė, anksčiau dirbote Lietuvos atstovavimo Europos Žmogaus Teisių Teisme skyriuje. Kaip ši patirtis jums dabar praverčia meno lauke?

Teisinės žinios yra fundamentalios, nes teisė – mokslas apie tai, kaip susikalbėti, susitarti ir tai daryti struktūruotai. Žinoma, kad su labai griežtu, nelanksčiu požiūriu meno lauke būtų sunku, nes jis grįstas kiek kitokia kultūra, bet teisinės žinios darbe tikrai praverčia.

Ar, jūsų akimis, Lietuvos kultūros įstaigoms bei menininkams trūksta žinių iš tokių sričių kaip teisė, vadyba, finansai ir pan.?

Meno lauke dažnai pastebiu aukštą lūkestį, kad lankytojas į kultūros įstaigą ateitų pasidomėjęs, paruošęs namų darbus. Nusiviliama, kai iš lankytojų to nesulaukiama. Visgi abejoju, ar kiekvienas kultūros atstovas tokį patį lūkestį sau kelia ekonominių žinių, finansų, teisinių tekstų atžvilgiu, dažnai linkstama numoti ranka: „Šitose srityse nesigaudau“. Viena vertus, prasminga kelti kompetencijas skirtingose srityse, kita vertus – turėti daugiau atlaidumo besilankantiems kultūros įstaigose, suprantant, kad jų profesinis laukas gali būti taip pat stipriai nutolęs nuo meno ir kultūros.