Tradicija tapusių „Suklegų“ organizatorės: „Folkloras – kaip per amžius trunkantis pokalbis“ 

Jau 30 metų Kaune vykstantis šiuolaikinio folkloro festivalis „Suklegos“ miesto gyventojus ir svečius tris dienas džiugino koncertais ir renginiais. Savo patirtimi, festivalio idėjomis ir organizaciniais užkulisiais dalinasi jo organizatorės, asociacijos „Etnoerdvės” narės Goda Kovalenkienė ir Vera Venckūnaitė. Kalbina Guoda Terleckytė. 

Festivalio vardas „Suklegos“ – 1994 m. pirmųjų organizatorių sumanytas naujadaras. Ką reiškia šis žodis šiandien, kaip jis atspindi renginio idėją?   

Goda Kovalenkienė. Apie šio žodžio reikšmę mums papasakojo viena iš pirmųjų organizatorių – Asta Vandytė. Jo prasmė – suklegėti, susiburti lyg paukščiams. Paukštuko simbolis matomas ir Astos kurtame festivalio logotipe. Visi čia suskrenda, susiburia iš įvairių Lietuvos kampelių ir užsienio šalių. Šis susiklegėjimas yra tradicijos ir šiuolaikiškumo dermė, kaip per amžius trunkantis pokalbis, ataidintis iš senovės ir atnešantis inspiraciją šiuolaikinei kūrybai.

„Suklegas“ galima pavadinti ir naujų talentų inkubatoriumi. Čia pasirodymus rengė tuo metu dar tik pradedančios, o dabar jau gerai žinomos folkloro grupės „Atalyja“, „Žalvarinis“ ir kt. Kaip surandate naujų talentų? Ar pernai rudenį vykusiame festivalyje dalyvavo daug pradedančiųjų kūrėjų?  

Vera Venckūnaitė. Nuo pat festivalio pradžios „Suklegų“ scena tapdavo puikia platforma pasirodyti įvairiems projektams, naujai susikūrusioms grupėms. Dalis šių grupių iki šiol tęsia savo veiklą ir turi didelį klausytojų ratą. Per tuos 30 metų Lietuvoje atsirado ir užbaigė savo veiklą keletas festivalių, kuriuose galima buvo klausyti įvairaus stiliaus folkloro interpretacijų. Tačiau tokių platformų nėra daug ir norėtųsi, kad „Suklegos“ taptų stabiliu kasmetiniu renginiu, apžvelgiančiu folkloro naujienas ir patyrusius šio žanro profesionalus.

Festivalio metu klausytojus supažindinome su grupe „Braška lizdas“, kuri susikūrė dar tik prieš metus. Tai yra mūsų rato žmonės, pažįstami iš studijų ar folkloro ansamblių, susibūrę gražiam kūrybiniam procesui. Šį jaunimą stebėjome nuo pat pirmojo koncerto ir labai norėjome, kad jie pasirodytų „Suklegų“ scenoje. Taip pat folkreivo scenoje grojo neseniai „elektronizuoti“ tradicinę muziką pradėję didžėjai Nikita ir Vanilla Puff.

Kuriant kitų metų programas, ieškome kažko naujo ir dar neatrasto, tačiau šiuo metu Lietuvos šiuolaikinio folkloro lauke tų naujienų nėra daug. Norime tikėti, kad atgimusios „Suklegos“ paskatins burtis naujus atlikėjus.

Goda Kovalenkienė. Man labai gera prisiminti, kaip ši scena Kaune žydėjo prieš penkiolika–dvidešimt metų. Buvo daug jaunimo ansamblių, kurie mylėjo liaudies dainas, atlikdavo jas ir tradiciškai, bet jautė malonumą ir pažaisti su ja. O dabar nėra daug tokių jaunimo kolektyvų, net ir Lietuvos mastu. Tai – mūsų liūdesys. Labai tikimės „Suklegų“ festivalio programą plėsti taip, kad įkvėpimų ir sąlygų plisti tokiems teigiamiems „virusams“ būtų kuo daugiau.

Vera Venckūnaitė. Dabar kiek juntama stagnacija, trūksta paskatinimo, labai norėtųsi ateityje organizuoti jaunimo šiuolaikinio folkloro konkursus, kurių nugalėtojai gautų galimybę pasirodyti didžiojoje scenoje. 

Viena iš pagrindinių festivalio idėjų – aktualizuoti folklorą. Kuo tai svarbu ir kaip tai veikia jauną žmogų?  

Goda Kovalenkienė. Aš dirbu mokykloje, todėl turiu puikią galimybę stebėti, kaip jaunimas prisileidžia liaudies dainą, kas jam artima, o kas sunkiai suprantama. Tarp vyresniųjų klasių mokinių svarbiausia tampa jauki ir šilta bendruomenė, kurioje kartu su tradicine muzika nepastebimai vyksta ir vertybinės sistemos formavimas, išsiplečia domėjimosi tradicijomis formos. Norisi tikėti, kad jauni žmonės to „nebepames“, norės ir toliau gyventi lydimi liaudies dainos, o galbūt ir labiau gilintis, analizuoti, studijuoti.

Vera Venckūnaitė. Aš asmeniškai į folklorą žiūriu ne romantizuotu žvilgsniu, prisimindama Sąjūdį, tautos didybę ar pan., o kaip į meno, muzikos žanrą. Man graži pati muzika ir tai, kaip ją atlieka pateikėjai. Nemanau, kad folkloras yra visiems reikalingas, kad visi turi jį žinoti. Svarbu, kad žmonės turėtų galimybę išgirsti ir nuspręsti, ar tai jiems tinka, ar gražu, ar gera klausytis. Taip ir folkloro aktualizavimas man susijęs su tuo, kad norisi pirmiausia parodyti, kaip ši muzika gali būti pritaikyta kitur, suteikti savitumo ir žavesio.

Rokas Kašėta ir grupė.

Gretos Vaisėtaitės nuotr.

Su kokiais pagrindiniais iššūkiais susidūrėte organizuodamos festivalį? 

Vera Venckūnaitė. Kadangi mūsų asociacija „Etnoerdvės“ nėra biudžetinė įstaiga ir neturime papildomų lėšų, viskas priklauso nuo finansavimo. Labai pasisekė, kad galėjome teikti paraišką ir Kauno savivaldybei, nors asociacija registruota Vilniuje. Kiek teko susidurti, nors ir renginys organizuojamas kitame mieste, teikti paraiškas kitose savivaldybėse galimybių nėra.

Goda Kovalenkienė. Tiesa, tačiau gavome gerokai mažesnį finansavimą, negu tikėjomės, buvo nemažai įtampos, nes festivalį vis tiek norėjome atgaivinti, o su skirta suma galėjome suorganizuoti vos vieną koncertą. Tuomet dar gavome Lietuvos kultūros tarybos finansavimą ir galėjome bent iš dalies priartėti prie savo festivalio vizijos įgyvendinimo.

Abi turime nemažai renginių organizavimo patirties, tačiau šis festivalis mums buvo nemažas iššūkis: užsienio ir Lietuvos atlikėjai, jų kuravimas, kelionės, nakvynės, skirtingų atlikėjų įgarsinimo subtilybės, bilietų pardavimai, reklama ir kiti darbai. Be galo džiaugiamės, kad neteko šio festivalio organizuoti dviese – mūsų komandą papildė nuostabios koordinatorės – Jogailė Jurkutė, Aušrinė Lasytė ir Teresė Pučinskaitė. Esame joms labai dėkingos už pagalbą.

Vera Venckūnaitė. Jautėme daug atsakomybės prieš ankstesnius organizatorius, dalyvius ir žiūrovus, nes tai nėra mūsų sumanytas ir nuo pradžių augintas festivalis, jo organizavimą perėmėme pernai metais. Norėjome ir išlaikyti tradicijas, ir pasiūlyti, ką nors naujo. Norėjosi, kad jubiliejinis festivalis būtų reikšmingai paminėtas.

Goda Kovalenkienė. Minėjome dvi gražias sukaktis – trisdešimt metų nuo festivalio įkūrimo ir kartu 20-ąjį festivalį. Turėjome iššūkį derinti kokybę ir finansus, nes skirtų pinigų tikrai nebuvo tiek, kad galėtume drąsiai įgyvendinti visus sumanymus.

Lietuvoje žmonės nėra įpratę mokėti už veiklas, susijusias su tradicine kultūra. Galbūt atrodo, kad ji yra mūsų visų turtas ir turėtų būti nemokama. Tačiau mes galvojame, kad labai svarbu tinkamai atsilyginti už darbą – tiek atlikėjams, tiek jų pagalbininkams (įgarsinimo, apšvietimo specialistams), tiek organizatorių komandai, fotografams, straipsnių autoriams, dizaino, viešinimo specialistams – daugybei žmonių.

Kiekvienas projekto finansavimui gautas euras yra naudojamas tikslingai, kelis kartus apgalvojus, ar tikrai galime leisti būtent šias išlaidas, ar jos atneš tinkamą grąžą. Praleidžiame daug laiko analizuodamos ir ieškodamos geriausio kainos ir kokybės santykio, retai išgalime sumokėti atlikėjams jų įprastus honorarus, vis prašome iš dalies būti festivalio rėmėjais...

„Vołosi“, Lenkija.

Gretos Vaisėtaitės nuotr.

Vera Venckūnaitė. Iškilo ir su auditorija susijęs iššūkis. Ketvirtadienį vyko nemokamas jaunimo koncertas, žiūrovų susirinko pilnutėlė salė, tačiau į penktadienio koncertą bilietai buvo perkami labai vangiai, nors grojo tikrai žinomi ir populiarūs atlikėjai, bilietų kainos nedidelės. Šeštadienį kvietėme žiūrovus į nemokamą koncertą ir vėl salė buvo užpildyta.

Dėl šios situacijos girdėjome visokių nuomonių. Viena iš jų, kad po „Kaunas 2022: Europos kultūros sostinė“ projekto gyventojai priprato prie nemokamų renginių. Tačiau didesnė problema tikriausiai kyla iš suvokimo, kad folkloro renginiai turi būti nemokami.

Susiduriame su auditorijos pritraukimo iššūkiu. Mokami renginiai reikalingi bent iš dalies pritraukti papildomų lėšų festivaliui, nes vien gauto finansavimo neužtenka. Tikimės ugdyti žiūrovų įprotį, kad reiktų prisidėti finansiškai prie kokybiško kultūros turinio, net jei tai mūsų senelių palikimas.

Kalbamės vasario mėnesį, festivaliui jau praūžus. Kokie įspūdžiai ir emocijos jam praėjus ir viskam aprimus? 

Vera Venckūnaitė. Jau galvojame apie ateinančių metų festivalį, mintimis esame labiau ateityje nei praeityje. Mūsų kuriamuose renginiuose svarbiausia yra šilta atmosfera ir kad atlikėjai pažintų vieni kitus ir publiką. Tiek ankstesnis organizatorius Artūras Sinkevičius, tiek dalyviai pabrėžė jaukų buvimą „Suklegose“, publikos ir skirtingų atlikėjų tarpusavio betarpiškumą. Tai mums ir buvo svarbiausia.

Festivalio programą mums pavyko padaryti gana įvairią: vyko jaunimo koncertas, tradicinių šokių vakaronė, pasirodė ir gerai žinomos, ir naujos grupės, užsienio svečiai iš Lenkijos ir Estijos. Galbūt įdomesnis šio festivalio renginys – folkreivas, kur tradicinė muzika susipynė su elektronine.

Goda Kovalenkienė. Programa tikrai buvo pritaikyta įvairaus skonio klausytojams, bet siekėme kartu ir plėsti jų akiratį. Koncertuose derinome skirtingus atlikėjus. Smagu pasidalinti, kad mano mama iš koncerto išėjo visiškai susižavėjusi grupės „Braška lizdas“ išieškotomis Dieveniškių krašto dainomis, derinamomis su elektroniniais sintezatoriais ir būgnų mašinomis. Labai smagu, kai festivalio lankytojai atranda ką nors naujo.

Vera Venckūnaitė. Taip! Ankstesnių organizatorių idėja buvo atvežti į Lietuvą tai, ko pas mus nėra, skatinti, kad atlikėjai turėtų iš ko pasisemti įkvėpimo kurti. Tai ir vienas iš mūsų didelių tikslų – parodyti lietuvių atlikėjams gražių ir įkvepiančių folkloro interpretacijų pavyzdžių. 

Interviu parengė Lietuvos kultūros tarybos praktikantė Goda Terleckytė.